Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Pirmosios nepriklausomybės laikotarpis

1922–1940 m.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kun. prof. Pranas Būčys 1922 m. iškėlė idėją Kaune, Žaliakalnyje, kaip nepriklausomybės paminklą pastatyti bažnyčią. Sumanymą palaikė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, kiti garbūs Lietuvos žmonės. Kadangi dėl Lietuvoje vykusios finansinės krizės to įgyvendinti greitai nebuvo įmanoma, iš pradžių nutarta pastatyti nedidelę laikiną bažnyčią. Tuo tarpu paminklinės bažnyčios idėja buvo toliau plėtojama bei populiarinama.

1926 m. pradžioje, rengiantis švęsti nepriklausomybės dešimtmetį, mintis pastatyti šventovę atgijo. Sausio 10 d. Kauno arkivyskupo J. Skvirecko iniciatyva buvo surengtas visų visuomenės sluoksnių atstovų susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 200 žmonių iš Kauno, visi ministrai, Lietuvos vyskupai. Susirinkime nutarta nepriklausomybės atgavimui įamžinti pastatyti Tautos šventovę – bažnyčią, vadovaujantis mintimi, jog tauta, tikinti gėriu, prisikėlimu, Išganytoju, nenugalima.


Kun. Feliksas Kapočius

Statybos darbais rūpintis tais pačiais metais išrinkta 20 asmenų taryba ir statybos darbų vykdomasis komitetas. Tarybos ir komiteto garbės pirmininkais išrinkti Kauno arkivyskupas J. Skvireckas ir LR prezidentas A. Smetona. Tarybos įstatai įregistruoti 1926 m. spalio 23 d. Statybos darbų vykdomajam komitetui nuo 1927 m. vadovavo kun. Feliksas Kapočius.

1928 m., parengus projektines sąlygas, paskelbtas bažnyčios projektų konkursas. Iki 1928 m. lapkričio 9 d. pateikta 15 projektų, tačiau nė vienas jų įgyvendinti netiko. Nepaisant to, premijos buvo paskirtos. Pirmąją premiją (6000 Lt) pelnė inž. J. Krasauskas, antroji premija (4000 Lt) buvo skirta inž. Feliksui Vizbarui, trečioji (2000 Lt) atiteko inž. Karoliui Reisonui. Nutarus rengti naują projektą, pasikviestas trečiosios vietos laimėtojas inž. K. Reisonas.

K. Reisono parengtas ir 1929 m. rudenį visų instancijų patvirtintas naujas projektas liko neįgyvendintas. Projekte buvo numatyta naujoviška bažnyčia su didžiuliu, koplytstulpiais papuoštu ir sūkurio verpetais spirališkai, dinamiškai aukštyn kylančiu bokštu, kurio viršūnėje turėjo stovėti 7 m aukščio prisikėlusio Kristaus statula. Lietuvos visuomenei projektą sutikus šaltai, K. Reisonas, atsižvelgdamas į kritiką, parengė kelis naujus projektus. 1930 m. patvirtintas bažnyčios projektas liko nerealizuotas dėl brangumo (sąmata apie 3 mln. Lt).


1929 m. patvirtintas K. Reisono projektas nebuvo įgyvendintas

Inž. Karolis Reisonas

1932 m. parentojo naujojo projekto brėžiniai

Iš esmės visiškai naujas projektas, pagal kurį ir pradėta statyba, parengtas 1932 m., o patvirtintas 1933 m. balandžio 21 d. (sąmata apie 1 140 000 Lt). Naujajame projekte derinama bažnyčios, paminklo ir šiuolaikiškumo dvasia. Bažnyčiai pranašauta XX a. architektūros paminklo ateitis. Tą turėjo nulemti moderni stilistika, pažangios konstrukcijos, geriausios statybinės medžiagos, labai gera statybos darbų kokybė. Netgi savo dydžiu Prisikėlimo bažnyčia turėjo pranokti visas bažnyčias Baltijos šalyse.

Prisikėlimo bažnyčios konstrukcija – gelžbetonio rėmai, apmūryti plytų sienomis. Ypatingu būdu įrengti pamatai: į „plaukiojančio“ smėlio gruntą 4–5 m gyliu įleista apie 1200 gelžbetonio polių. Plokščias stogas taip pat buvo naujovė (projekte numatytas šlaitinis stogas prasidėjus statyboms pakoreguotas į plokščią). Cokoliui, portalams ir laiptams naudotas lietuviškas granitas, langų rėmai ir durys – iš ąžuolo. Bažnyčios erdvė – trinavė, bazilikinė. Architektūra monumentali, lakoniška, stačiakampio plano – 69x26 m su balkonu vargonams ir chorui, įėjimais iš visų pusių, su dviem keturkampiais bokštais – mažuoju virš centrinio altoriaus (pietvakarių pusėje) ir didžiuoju ties pagrindiniu įėjimu (šiaurės rytų pusėje). Didžiojo bokšto aukštis – 70 m, vidurinės navos – 30 m, šoninių navų – 18 m; didžiojo bokšto aukštis iki kryžiaus – 33 m, kryžiaus aukštis – 7 m, stogo terasa – 45x13 m. Bokšto viršutinėje pakopoje turėjo būti įrengta Šv. Kazimiero koplyčia, išorėje aplink ją – apžvalgos aikštelė. Žmones į bokštą kelti numatyta trimis liftais. Šventovėje turėjo tilpti apie 5000 maldininkų (sėdimų vietų – 700), ant stogo terasos – 2000. Visi 56 pirmojo tarpsnio langai buvo numatyti kaip vitražiniai. Bažnyčia taip pat turėjo tapti tautos panteonu: specialiai įrengtose kriptose požemyje ketinta laidoti labiausiai nusipelniusius tautos veikėjus, į jas perkelti anksčiau mirusių Lietuvos įžymybių palaikus.


Lietuvos I tautinis eucharistinis kongresas, 1934 m.

Ketinio akmens pašventinimo metu 1934 m.

1934 m. buvo baigti pamatai. Jų pašventinimą nutarta įtraukti į tų metų vasarą turėjusio įvykti Lietuvos I tautinio eucharistinio kongreso programą. Pamatus pašventino arkivyskupas J. Skvireckas, dalyvaujant valstybės prezidentui A. Smetonai. Jie į pamatus įmūrijo didoką iš Palestinos, Alyvų kalno, atgabentą kubo formos akmenį. Pašventinus pamatus, surengtos trumpos pamaldos ir Lietuva paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai.


Aukų lapas 1937 m.

Ženklai – „plytos“

Padėjus pamatus, dėl lėšų stygiaus statybos darbai porai metų sustojo. Suaktyvėjo aukų rinkimas: imti platinti į knygeles klijuojami 10 ir 50 centų bei 1 lito vertės ženklai – vadinamosios „plytos“. 1936 m. birželio mėnesį, sukaupus apie 150 tūkst. litų aukų, pradėta bažnyčios statyba dėl kai kurių projekto pakeitimų nevyko taip sparčiai, kaip tikėtasi.


Statyba

Beveik pastatyta

1938 m. vasarą išmūrytos bažnyčios sienos, išbetonuotas stogas. 1939 m. vykdyti vidaus įrengimo darbai. Iki 1940 m. sausio 1 d. bažnyčios statybai išleista 878 470 litų, aukų surinkta apie 590 000 litų, likusi suma gauta iš vyriausybės. 1940 m. pavasarį baigti pagrindiniai statybos darbai. 1940 m. birželio viduryje Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, jau buvo įpusėję vidaus tinkavimo darbai.

 

Parengta pagal Angelės Buškevičienės knygą „Prisikėlimas“ (Kaunas, 2006)

tolyn
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021