Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1213

Kam Krikšto sakramentas teikiamas

Pareiškęs norą, Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus (kūdikio vardu šį norą pareiškia tie, kurie įsipareigoja jį auklėti krikščioniškai).

Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs – išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori, todėl, jei tėvai nesutinka ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.

Pasirengimas

Kas gali krikštyti

Įprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas bažnyčioje, kur yra įrengta krikštykla. Krikšto sakramentas švenčiamas bendruomenėje, todėl krikštijama ne pavieniui, o bendrai, kiek tą dieną yra pareiškusių norą priimti Krikšto sakramentą. Suaugęs žmogus krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, o vaikas – ten, kur gyvena tėvai.

Esant rimtai priežasčiai (pvz., jei kūdikiui iškyla mirties pavojus), krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, t. y. pildamas ant galvos vandenį, ištaria trejybinę formulę. Sakoma: „Jonai (Ona), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikštą papildytų.

Apie Krikšto sakramentą

Krikštykla

Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Krikštu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, tampa jos nariu ir gauna teisę naudotis kitais sakramentais. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovanai, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus. Krikščionys tėvai turi rimtai priimti savo pareigą puoselėti Dievo jiems pavestųjų gyvybę ir žinoti, kad jie nusikalsta trukdydami kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštija.

Krikšto metu yra duodamas vardas. Kadangi krikštijamasis įsitraukia į Dievo vaikų antgamtinį gyvenimą, prasminga, kad jam būtų duodamas vardas šventojo, kuris galėtų padėti tesėti Krikšto pažadus ir jį globotų.

Krikštatėviai

Krikštijamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, todėl jis turi būti ugdomas. Krikštijamojo ar jo krikštatėvio kunigas klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės“. Po Krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Kad Krikšto malonė išsiskleistų, svarbi tėvų ir krikštatėvių pagalba. Todėl krikštatėviais gali būti ne jaunesni nei 16 m., tvirtai tikintys katalikai (turi būti priėmę Krikšto, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus, jei gyvena santuokoje, turi būti priėmę Santuokos sakramentą), patys krikščioniškai gyventi, (pakanka ir vieno iš krikštatėvių, tačiau nekatalikai krikštatėviais būti negali), pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiajam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.