Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

Kristaus Žengimas į dangų (Šeštinės), C (Lk 24, 46-53) (2022-05-29)

Klebonas mons. V. Grigaravičius

  Mieli broliai ir seserys, kalbėdami Tikėjimo išpažinimo maldą, mes tvirtiname, kad Jėzus „įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje“. Jėzaus žemiškasis gyvenimas baigėsi galutiniu Jėzaus, kaip žmogaus, įžengimu į dieviškąją garbę.

Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Kristaus Žengimas į dangų ženklina galutinį Jėzaus, kaip žmogaus, įėjimą į dangiškąsias Dievo valdas, iš kurių Jis sugrįš, bet kurios iki tol slėps Jį nuo žmonių akių. Jėzus Kristus, Bažnyčios Galva, pirma mūsų įžengė į garbingąją Tėvo karalystę, kad mes, Jo kūno nariai, gyventume viltimi vieną dieną amžinai būti su Juo. Jėzus Kristus, visiems laikams įžengęs į dangaus šventovę, nuolat užtaria mus kaip tarpininkas, laiduojantis nepaliaujamą Šventosios Dvasios sruvenimą į mus“ (KBK, 665–667).

 Pereitą sekmadienį skaitėme ištrauką iš Evangelijos pagal Joną, 14-ojo skyriaus. Atsisveikindamas Su mokiniais Jėzus davė jiems pažadą sugrįžti: „tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! (...) aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus!“(Jn 14, 27c-28a). Šis atsisveikinimas buvo būtinas, nes Jis privalo grįžti pas Tėvą, kad atbaigtų visą Atpirkimo darbą. Tolimesniajame 16-ajame skyriuje, Jėzus kalba: „Dabar išeisiu pas tą, kuris mane siuntė (...). Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo (...), bet jums geriau, kad aš iškeliauju, nes, jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“(Jn 16, 5-7).

Dangun žengimo įvykis visai neminimas Evangelijose pagal Matą ir pagal Joną. Tik vienu sakiniu paminėtas Evangelijoje pagal Morkų: „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Plačiau aprašo evangelistas Lukas. Jis šį įvykį labai glaustai aprašo savo Evangelijos pabaigoje. Jėzus nusivedė mokinius „palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą“ (Lk 24, 50–53).

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į du dalykus šiame trumpame pasakojime. Pirmiausia, prieš žengdamas į dangų, Jėzus palaimina mokinius. Kitaip tariant daro kunigišką laiminimo gestą. Mokiniai pagarbino Jį, nes Jėzus yra vienintelis ir amžinas Kunigas, kuris perėjo per mirtį ir kapą, buvo prikeltas iš numirusių, įžengė į dangų ir dabar sėdi Dievo Tėvo dešinėje, kad užtartų mus. Antras momentas tai, kad mokiniai „didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą“(Lk 24, 52-53). Argi ne keista: Jėzus palieka mokinius, atsiskiria nuo jų, o jie kupini didelio džiaugsmo grįžta į Jeruzalę?

Mes paprastai išsiskirdami su mylimais žmonėmis, palydėdami juos į amžinybę, liūdime, netgi liejame ašaras, suvokdami, kad daugiau jų nebematysime, negirdėsime jų balso, nebegalėsime džiaugtis jų artumu. Mokiniai buvo kupini džiaugsmo, nes jie tiki Jėzaus pažadu, kad nors Jis ir pranyko jiems iš akių, Jis amžiams pasilieka su jais, jų neapleidžia. O, kad ir mūsų širdyse liepsnotų toks gilus tikėjimas! Kiek problemų išsispręstų! Jei tikėtume ir jaustume Jėzų esant šalia, tai pranyktų vienišumo, apleistumo jausmai, jų sukeltas nerimas, liūdesys, apatija, nusivylimas, depresija ir kiti negatyvūs reiškiniai. Deja, mūsų laikais vis labiau jaučiasi Jėzaus pasitraukimas iš žemės. Pasaulis vis labiau ieško materialiojo, bet ne dvasinio peno.

Evangelistas Lukas apie žengimą į dangų aprašo ir Apaštalų darbų knygos pradžioje. Tik Evangelijoje šis įvykis aprašomas Prisikėlimo dienos vakare, o Apaštalų darbų knygoje tai vyksta po 40-ties dienų. Šv. Lukas šioje knygoje rašo, kad Jėzus po savo kančios apaštalams pateikė „daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per 40 dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę“(Apd1, 36). Mokiniai buvo susijaudinę ir dar vis nieko nesuprantantys, todėl iš jų lūpų išsprūsta klausimas: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio Karalystę?“(Apd1, 6). Jie vis dar nesugeba atitrūkti nuo žemiškųjų reikalų ir pakilti iki dangiškųjų. Į tai Jėzus atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos tėvas nustatė savo galia“(Apd1, 7). Tik tada, kai ant jų nužengs Šventoji Dvasia, jie įgaus galios ir tik tuomet taps bebaimiais Kristaus liudytojais iki žemės pakraščių.

 Žengimu į dangų pasibaigia regimas dieviškasis Jėzaus buvimas tarp žmonių ir prasideda naujas, neregimasis buvimas. Nuo šiol baigiasi žemiškoji Jėzaus misija, prasideda apaštalų misija, visų mūsų įtikėjusiųjų Kristų misija. Baigsiu šia proga pasakyta popiežiaus Pranciškaus ištarme: „Brangūs broliai ir seserys, žengimas į dangų nereiškia Jėzaus nebuvimo, bet sako mums, kad jis nauju būdu gyvena tarp mūsų; jo jau nebėra konkrečioje pasaulio vietoje, kaip kad jis buvo prieš žengdamas į dangų; dabar Jėzus yra Dievo karalystėje, esantis visur ir visada, artimas kiekvienam iš mūsų. Gyvenime niekuomet nesame vieni, turime šį advokatą, kuris mūsų laukia ir mus gina. Niekuomet nesame vieni, mus veda nukryžiuotas ir prisikėlęs Viešpats; drauge su mumis yra daugybė brolių ir seserų, kurie tyloje ir nematomi, šeimoje ir darbe, su problemomis ir sunkumais, su džiaugsmais ir viltimis kasdien gyvena tikėjimu ir kartu su mumis neša į pasaulį Dievo meilės karalystę, – Kristuje Jėzuje, kuris prisikėlė, įžengė į dangų, kad būtų mūsų užtarėjas“(Pop. Pranciškus, 2013 04 17). Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021