Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

Verbų sekmadienis C, (Lk 22-14-71; 23,1-56(2022-04-10)

Klebonas mons. V. Grigaravičius

 

 

 Mielieji, iškilminga procesija su palmių šakomis rankose pašlovinome mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Jį lydėjo būrys mokinių džiaugsmingai giedodami: „Garbė Karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“(Lk 19, 38).

Ano meto piligrimai, kai prijodavo prie Jeruzalės, nusėsdavo nuo savo gyvulių ir į Šventąjį miestą įeidavo pėsti. Tuo tarpu Jėzus įžengė į Jeruzalę ne kaip paprastas piligrimas, bet kaip karalius, jodamas ant asilaičio.

Penkiais šimtmečiais prieš Kristų pranašas Zacharijas skelbė: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch9, 9). Jeruzalės vyresnybei toks žmonių entuziazmas ir džiūgavimas nepatiko. Jiems kėlė nerimą tai, kad gali nepavykti jų planas Jėzų nužudyti. Minia, regėjusi Jėzaus stebuklus, netgi Lozoriaus prikėlimą iš numirusių, gali sukilti. Kai kurie fariziejai Jėzui net šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis jiems atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 39 - 40).

 Deja, šis triumfas ir džiaugsmas truko tik akimirka. Šis sekmadienis turi dvejopą pavadinimą: Kančios ir Verbų. Iš karto po procesijos yra skaitoma mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia pagal Luką, kuri priminė paskutines Kristaus žemiškojo gyvenimo dienas. Drauge parodo, koks trapus ir silpnas yra žmogus, kaip lengvai pasiduoda minios įtakai. Žmogus minioje ir ne minioje – tai ne tas pats žmogus. Su tuo susiduriame kasdieniniame gyvenime. Susirinkusi minia sveikino Kristų palmių šakomis ir šaukė „Osana!“, nes ji tikėjosi, kad Jis išvaduos tautą iš romėnų okupacijos. Tačiau aukštųjų kunigų sukurstyta ta pati minia po kelių dienų šauks: „Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15, 13). Atsidūręs minioje, žmogus dažnai daro tai, ko nenori, netgi priešingai nei norėtų daryti ir mažai daro, kas teisinga. Net šventasis apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.(...). Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė (Rom7,15. 18-20).

Šiandienos pasaulio situacijos akivaizdoje mes esame kviečiami klausti savęs: „Kur šiandien aš esu? Kur būsiu ryt, jei Tėvynė atsidurs pavojuje? Ar kaip bailys Pilotas nusiplausiu rankas ir leisiu žudyti? Ar kaip Kristaus mokiniai pabėgsiu ir pasislėpęs lauksiu kuo viskas pasibaigs? O galbūt kaip Judas parduosiu savo sąžinę, ir bandysiu iš kitų nelaimės pasipelnyti? Šiuo sekmadieniu prasideda Didžioji Savaitė, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo sudabartinimas liturgijoje. Todėl mes kviečiami nuoširdžiai apmąstyti, įsijausti ir dar kartą išgyventi tai, ką Dievas padarė dėl kiekvieno iš mūsų.

Kartu privalome paklausti savęs ir atsakyti į mūsų tikėjimą sustiprinančius klausimus: „Ar tikiu, kad Dievas vardan manęs, vardan mano išganymo nužengė iš dangaus, įsikūnijo kuklios mergaitės kūne, kad taptų vienu iš mūsų, netgi mažiausiuoju, pasiryžusiu kiekvienam tarnauti? Ar esu pajėgus suvokti mastą ir dydį Jo meilės, vardan kurios „Jis nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki Kryžiaus mirties“ (Fil2,8)?

Prieš porą metų popiežius Pranciškus kalbėjo: „Šios dienos šventėje susipina džiaugsmas ir kančia, sėkmė ir klaidos, iš kurių susideda mūsų, kaip mokinių, kasdienis gyvenimas. Šios dienos šventė apnuogina jausmus ir prieštaravimus, būdingus ir mums. Mes sugebame labai mylėti ir labai nekęsti; sugebame narsiai aukotis, bet ir nusiplauti rankas, kai pasitaiko tam tinkama proga; būti ištikimi, bet ir pabėgti ar išduoti“ (pop. Pranciškus).

 Mieli broliai ir sesės, visada atminkime, kad Kristus tapo žmogumi, ir vardan mūsų, būdamas be menkiausios nuodėmės, užsikrovė sau ant pečių visą blogį, purvą, pasaulio bei kiekvieno mūsų nuodėmę ir ją nuplovė savo krauju ant kryžiaus, atvėrė kelią į Dievo karalystę. Pirmasis šią malonę patyrė kartu nukryžiuotas plėšikas iš dešinės. Jam pakako pasakyti: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“(Lk 23, 42).

Ir jis išgirdo palaimingus žodžius: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien su manimi būsi rojuje“(Lk 23, 43). Turėkime drąsos šią savaitę kartu su Mergele Marija, mylimiausiu mokiniu ir kitomis moterimis ištikimai sekti Jėzumi iki Golgotos kalno viršūnės. Nepaliaukime dėkoti, šlovinti ir garbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų už Jo ištikimą meilę iki mirties, iki Kryžiaus mirties. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021