Mieli tikintieji, šios dienos Evangelijos pagal Morkų pirmasis sakinys: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia“(Mk 1, 1), nuskamba kaip paprasčiausias kūrinio pavadinimas. Tačiau šis sakinys turi kur kas gilesnę prasmę, nes juo nusakoma visa Evangelijos esmė, kitaip tariant Evangelija yra Geroji Naujiena! Geroji naujiena pagal Morkų yra asmuo, Jėzus - Dievas, gyvenantis kartu su žmogumi.

Evangelistas Morkus iš pat pradžių pristato ano meto svarbius liudytojus. Visų pirma nuskamba žodžiai iš pranašo Izaijo knygos: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“(Mk1, 2-3). Pranašas Izaijas yra itin gerbiamas ir svarbus ne tik išpažįstantiems judaizmą, bet ir krikščionims. Jis bene daugiausiai pranašavo apie Mesijo atėjimą, Jo veiklą, būsimą kančią, atmetimą, žeminančią mirtį ir šlovingą prisikėlimą. Ir šios dienos pirmajame skaitinyje iš Izaijo knygos nuskambėjo džiugi žinia apie Ateinantįjį: „Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“ Štai Viešpats Dievas ateina su galybe, jojo ranka – valdinga“(Iz 40, 9-10).

Pagaliau ši pranašystė ima pildytis. Pirmasis pasirodo Mesijo pirmtakas – Jonas Krikštytojas, kuris turi paruošti kelią, ištiesinti takus, išlyginti kas kreiva ir duobėta. Tai jis yra „Tyruose šaukiančiojo balsas“, bebaimis tiesos skelbėjas ir per tai patyręs kankinystę. Tyrai, tai dykuma, Jono Krikštytojo skelbimo apie Ateinantįjį vieta. Biblijoje žodis „dykuma“ reiškia ne tik geografinę vietovę be vandens ir augmenijos, bet ir teologinę sąvoką. Senajame Testamente Izraelis 40 metų praleido dykumoje, kur patyrė ypatingą artumą su Dievu. Sinajaus dykuma Izraeliui tapo išganymo, apreiškimo ir sandoros su Dievu vieta. Todėl visiškai suprantama, kad Gerosios Naujienos skelbimas taip pat prasideda dykumoje. Jonas augo ir dvasiškai stiprėjo dykumoje. Būtent, čia, ne miesto gatvėse, jis pradeda pamokslauti. Jis neina prie žmonių. Ir nors jo gyvenimo būdas, jo kalbos stilius griežtas, nepataikaujantis, tiesiog atstumiantis, vis dėlto pas jį skuba žmonės.

Evangelijoje girdėjome: „Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje“(Mk1, 5). Kas žmones traukė į dykumą, pas tą keistą žmogų, vilkintį kupranugario vilnų apdaru, strėnas susijuosusį odiniu diržu, besimaitinantį skėriais ir lauko medumi? (plg. Mk 1, 6). Anuo metu Izraelis išgyveno romėnų priespaudą, žmonės gyveno dvasinėje tuštumoje, buvo pasimetę ir be vilties. Ir štai jie girdi paraginimą keistis, nes netrukus ateis Tas, kuris atneš išganymą. Jonas skelbė, jog jis krikštija vandeniu, tai yra atsivertimo ir nuodėmių atleidimo krikštu, kad būtų paruoštas kelias po jo ateinančiam, galingesniam ir svarbesniam. „Jis krikštys jus Šventąja Dvasia“(Mk 1, 8), - girdėjome Evangelijoje.

Taigi, Jonas Krikštytojas aiškiai nurodo savojo krikšto skirtingumą nuo būsimojo sakramentinio Krikšto. Jono skelbimas buvo svarbus ne tik ano meto žmonėms, bet jis nemažiau svarbus ir aktualus šiandien mums, kai esame pasimetę, tarsi pasiklydę tyruose. Klastinga bacila sujaukė ir įnešė sąmyšį į žmonijos pasaulį.

Pandemija negailestingai atskyrė ne tik kraštus, bendruomenes, bet ir pačius artimiausius žmones. Nemaža dalis žmonių išgyvena vienatvę, žmogiškųjų santykių sausrą, kitaip tariant tikrą dykumą: kai šauki, o tavęs niekas negirdi, jei suklumpi – prie tavęs niekas neprieina, kai patiri džiaugsmą ar skausmą, bet nėra su kuo pasidalinti.

Kita vertus, šiame beprotiškai skubančiame pasaulyje, turėtume atrasti drąsos pabūti vienumoje, kaip ypatingą galimybę pabūti Dievo artumoje. Džiugu tai, jog šiuo atskirtumo laikotarpiu atsiranda vis daugiau iniciatyvų, tai įvairios savanorių grupės, pasiaukojantis gydytojų, jų pagalbininkų darbas, įvairios psichologinės pagalbos linijos, kurių tikslas pralaužti vienatvę, prisiartinti prie kitų, pasidalinti gyvenimo žodžiu, atnešti viltį ten, kur ji baigia išblėsti. Jei mes ir nepriklausome nei vienai iš šių pagalbos grupių, vis vien kiekvienas galime padaryti ką nors, kad ir nedaug, ką daro visi tie savanoriai. Visiškai nebūtina laukti, pagalbos šauksmo, kad pastebėtume, jog kažkam – galbūt visiškai šalia – reikia mūsų dėmesio.

Svarbiausia nereikia susireikšminti, nesiekti asmeninės naudos, bet viską kreipti į kitą, kaip tai darė Jonas Krikštytojas. Mielieji, Jėzus nuolat trokšta ateiti į mūsų širdis, tačiau mūsų nuosavas teisumas neleidžia to padaryti. Yra daug dalykų, kurie užkerta Viešpačiui kelią. Tik tada, kai ateina krizė, ir mūsų „tobulas pasaulis“ subyra, tada mes šaukiamės Jo. Geriau ieškoti Viešpaties nuo pat pradžių, kaip šiandien kviečia Evangelija pagal Morkų: atsiversti ir ištiesinti savo širdies kelius ir leisti Šventajai Dvasiai veikti per Žodį, kuris užrašytas Evangelijoje. Amen.