Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Nė vienas žmogus neturi galios sulaikyti dvasią nei pakeisti mirties laiko (2020-02-22)

Mons. V. Grigaravičiaus homilija minint kun. Virgilijaus Dudonio 30 d. po mirties


Mokytojo (arba Koheleto) knygoje skaitome: „Nė vienas žmogus neturi galios sulaikyti dvasią nei pakeisti mirties laiko. Negali būti atleistas nuo šitos kovos, ir nedorybė neišgelbės to, kuris jai atsidavęs“ (Mok 8, 8). Iš tiesų, kaip dažnai prasideda svarstymai, kai į amžinybę iškeliauja kupinas jėgų žmogus: „Kodėl taip anksti Viešpats jį pasišaukė? Kiek dar galėjo darbų nuveikti šiame gyvenime ir t. t.?“ Dar labiau glumina tai, kai mirtis ištinka staiga ir netikėtai, kai nesuspėta ištarti „sudie“ arba „atleisk“ ir dar daug lieka neišsakytų žodžių... Mirtis daugelį mūsų gąsdina, nes nežinome, kas bus po to.

Mes, tikintieji, vadovaujamės Biblija, kurioje nemažai kalbama ir apie gyvenimą, ir apie mirtį. Apaštalas Paulius labai konkrečiai ir smulkiai išaiškina mirties klausimą ir prisikėlimo gyvenimui galimybę. Tikinčio žmogaus mirtis, pasak Pauliaus, neturėtų per daug sukrėsti artimųjų. Taip sielvartingai tai turėtų išgyventi tie, kurių artimasis miršta be Kristaus, be vilties keltis teisiųjų prisikėlime. Laiške filipiečiams apaštalas Paulius rašo: „Man gyvenimas – Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil1, 21).

Apaštalas teigia, kad tikinčiam žmogui mirtis nėra pats baisiausias išgyvenimas. Kartais tai net išlaisvinimas iš nepakeliamų kančių. Baisiausia yra mirti be vilties, be Kristaus. O jo Pirmajame laiške tesalonikiečiams skaitome: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais“ (1Tes 4, 13–18 ). Taigi „Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame,- esame Viešpaties“(Rom14, 8), - tvirtina apaštalas Paulius laiške romiečiams.

Mielieji, šiandien susirinkome paminėti kun. Virgilijaus Dudonio 30-ąją dieną nuo jo iškeliavimo į amžinybę. Nepilnus trejus metus jis patarnavo tikintiesiems mūsų parapijoje. Kunigas Virgilijus yra parašęs keletą meditacinių knygučių. Todėl remdamasis jo paties mintimis trumpai pristatysiu jo požiūrį į gyvenimą, žmones, santykį su Dievu ir Jėzumi Kristumi. Remsiuosi knygele „Kunigas“.

Įžangoje kun. Virgilijus rašo: „Knygelę rašau a. a. filosofijos profesoriaus Jono Juraičio paskatintas parodyti dalį KUNIGYSTĖS KAINOS, per kurią yra matyti liudijimas, jog DIEVAS TIKRAI YRA. Vos baigus Ukmergės vidurinę mokyklą, Virgilijus 1988 metais gavo šaukimą į sovietinę armiją, kur tarnavo Novosibirske iki 1990 metų gruodžio mėnesio. 1991 metais sausio mėnesį įstojo į „Aro“ gretas, kaip rašo Virgilijus: „Gyniau Lietuvos Nepriklausomybę pagal tuometinį supratimą, viduje išsaugodamas garbės kodeksą“. Nusivylęs egzistavusia tvarka, kas neatitiko jo pažiūras, nors gavo pelningą pasiūlymą, ėmė svarstyti apie pasitraukimą. „Ir tuomet prasidėjo!, - rašo jis, - Dievo žvilgsnis „ĮKYRIAI“ sustojo ties manimi, o Jėzui išsirinkus tarnystei, Dievo Dvasia pasiraitojo rankoves“... Toliau kun. Virgilijus rašo: „Pamilimas Jėzaus Kristaus buvo toks begaliniai didelis, kad laikotarpį (5-ri metai) kunigų seminarijoje palyginčiau su dviejų įsimylėjusių žmonių pradiniu gyvenimu. (...) niekada nepaleidau Viešpaties rankos. Mano svoris tapo meilė Jam ir Jo Bažnyčiai.“

Kitoje vietoje Virgilijus rašo: „Įsiveržus į mane tikėjimui ir ilgesio jausmas manyje ėmė greitai augti. Būtent dėl viso to, į ką aš tikiu, Dievo ilgesys kartais taip sukyla, jog tuomet drąsiai meldžiu pašalinti visas kliūtis, kurios mus skiria (net jei tai – gyvenimas).“ Apimtas tokių minčių, ne kartą bandė pasukti vienuolystės keliu. Dar besimokydamas seminarijoje jis rašo, kad „nešiau Evangeliją į mokyklas, internatus, kalėjimus, jaunimo stovyklas. Bandžiau Dievą „brukti“, bet matydamas, jog Jis nepriimamas, nes neįvertinamas, grįždavau trumpam prie maldos: aš ir JIS (...) ir vėl „kėlimasis“ į Evangelijos nešimą – ypač tarp jaunimo.“ Jau būdamas kunigu, Virgilijus rašo: „Būčiau melagis, jei sakyčiau, jog nebuvau Dievo nuo pašaukimo pradžios lepinamas, tačiau buvo kartas, kai peržvelgęs savo kasdienybę, paklausiau savęs: „Ar aš iš vis toks kam nors reikalingas?(...). Pastebėjau, kad žmonėms reikia tik „kulto tarno“ – darbuotojo laidotuvėms ir kur sugalvoja, o visa kita, kas šventa ir amžina, jiems nerūpi.“ Neramino jį ir tai, kad „Dalis žmonių, įvardijančių save katalikais, dėl savo nenoro (o ne dėl aplinkybių) visgi neturi gyvo tikėjimo ir tenkinasi formaliu tikėjimu.(...).

Man, ir kaip kunigui, - rašo jis,- ir kaip tikinčiajam nėra didesnės dovanos, kaip išvysti atsivertimą“. Dar daug galima būtų kalbėti, vartant kun. Virgilijaus įamžintas mintis, bet laikas ribotas. Tik perskaitysiu maldą, kuri tarsi apibendrina kun. Virgilijaus begalinę meilę ir ištikimybę Dievui: „Tebūnie tai vienintelė mano paguoda, kad ir kur būčiau, mano Viešpatie, mylėti Tave ir garbinti. Tu leidai man žinoti, jog Tu esi ir koks esi. Esu suglumintas Tavo meilės buvimo manyje. Esu mylimas tarp kitų būtybių, kurios niekada nėra Tavęs įžeidusios, ir tai nuostabiausia, nes esu vienas iš tų, kurie Tau nusižengė. Tu žvelgi į mane iš dangaus, pamiršęs mano nusižengimus, bet aš jų nepamiršau. Tik vieno prašau – jų prisiminimas te nesutrukdo priimti man į savo širdį Jėzaus Kūno ir Kraujo (...). Taip darydamas aš dar labiau Tave mylėsiu ir dar labiau šlovinsiu Tavo gailestingumą. Mylėsiu Tave nepaisydamas to, kuo esu buvęs, ir žinosiu, kad mano meilė yra brangi, nes ji labiau Tavo nei mano. (...). O dar brangesnė dėl to, kad paverčia mane Tavo sūnumi.

“Mielieji, mūsų tikėjimas moko, kad per mirties slenkstį pereinama ne į išnykimą ar nebūtį, bet į Dievo mums paruoštą buveinę, nes Kristus Atsisveikinimo kalboje kalbėjo: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: „Einu jums vietos paruošti“?“(Jn 14,2). O apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta"(Rom 8, 18).

Šiandien melsdamiesi už a.a. kunigą Virgilijų, nuoširdžiai prašykime Mergelės Marijos užtarimo bei Dievo gailestingumo, pasitinkant jį savo Dangaus karalystėje. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015