Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Visų Šventųjų diena, C (Mt 5, 1-12)(2019-11-01)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, jei kasdien dalyvaujate šv. Mišiose, tai pradžioje visada girdite vieno ar kelerių šventųjų vardus, kuriuos tą dieną mini Bažnyčia. Tačiau Bažnyčia kartą per metus primena visus šventuosius. Šią dieną sužinome, kad be kanonizuotų šventųjų, įrašytų Bažnyčios kalendoriuose ir kitose knygose, yra daugybė dangaus gyventojų, kurių vardų niekas nežino. Šv. Jonas Apreiškimo knygoje rašo: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų”(Apr7, 9). Taigi, Dievo karalystėje yra labai didelė, nesuskaičiuojama minia.

Mieli tikintieji, švenčiant Visų Šventųjų dieną, verta pakalbėti apie nuodėmę, kuri ne tik atitolina žmogų nuo Dievo, bet žlugdo jo viltį amžinybėje gyventi Dievo karalystėje, kur kartu su Jėzumi, Jo Motina Marija, angelais ir nesuskaičiuojama minia šventųjų gyventi džiaugsme bei meilėje. Hebrajų kalboje gausu žodžių nusakant moralines vertybes, ypač aprašant nuodėmę. Įdomu tai, kad nei anglų, nei graikų kalbose nėra tiek daug žodžių nuodėmei apibūdinti. Pavyzdžiui, hebrajų kalboje yra žodis apibudinti tyčiniam nusikaltimui, kai žmogus žino Įstatymą ir kad nevalia jo laužyti, bet vis tiek sulaužo. Yra žodis nusakyti tokiai nuodėmei, kai žmogus žino ir mato, ką turėtų padaryti ir bando tai daryti, bet iki galo jam nepavyksta. Trečias žodis nusako žmogaus širdies suktumą, iškrypimą. Kai žinome, kas yra teisinga, tačiau kažkas mūsų viduje verčia elgtis priešingai.

Apaštalas Paulius apgailestaudamas laiške romiečiams rašo: „ Ir jeigu darau, ko nenoriu, vadinasi, sutinku, kad įstatymas puikus. Bet dabar nebe aš tai darau, o manyje gyvenanti nuodėmė. Juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena joks gėris; troškimą daryti gera turiu, bet padaryti nesugebu. Aš nedarau gera — ko noriu, bet vis darau bloga — ko nenoriu. O jeigu darau tai, ko nenoriu, vadinasi, nebe aš tai darau, o manyje gyvenanti nuodėmė“(Rom 7, 16- 20). Ir galiausiai yra žodis, nusakantis klastą, apgaulę, dvilypumą – kai žmogus slepiasi po kauke ir nerodo savo tikrojo veido.

32 psalmėje karalius Dovydas sako: „Laimingas, kam nusižengimas atleistas, kuriam nuodėmė dovanota. Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės“ (Ps 32, 2). Taigi, psalmininkas sako, kad žmogus būna laimingas arba palaimintas tuomet, kai būna švarus, apvalytas nuo visų aukščiau paminėtų dalykų. Kai žmogus pasiekia būseną, kur jo nusižengimai pašalinti, trūkumai – pridengti, suktumas ir blogis išvalyti, o dvilypumo nelieka, tuomet jis tampa pavyzdžiu kitiems.

Visų Šventųjų dieną girdime Kalno pamokslo palaiminimus. Tai tarsi trumpa šventųjų konstitucija. Tyloje pamąstykite ir klauskite save, ar mano, kaip Kristaus sekėjo, įvaizdis sutampa su tuo šventumo modeliu, kurį nusako palaiminimai? Mes klystame manydami, kad šventieji yra ypatingi žmonės, darantys stebuklus, besimeldžiantys dieną ir naktį. Pavartę šventųjų gyvenimo knygas, jose rasime ne vien vienuolius, vyskupus, atsiskyrėlius, bet ir visiškai paprastus žmones.

Neseniai Bažnyčia palaimintuoju paskelbė zakristijoną Mykolą Giedraitį, kuris ne tik patarnavo Mišioms, bet pasitikdavo ir išleisdavo kiekvieną atėjusį į Bažnyčią. Šventųjų knygoje randame ir durininką šv. Alfonsą Rodrigezą, ir batsiuvį šv. Krispiną, ir kalvį šv. Dunstaną, ir karius šv. Sebastijoną, šv. Jurgį, šv. Florijoną, ir daugelį kitų, ištikimų Dievui ir Bažnyčiai bei nuoširdžių kovotojų už žmonių sielų išganymą. Ir vis dėlto mums dažnai kyla klausimas: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“(Lk 13,22).

Bažnyčios tėvai tvirtina, jog tai Dievo slėpinys: vienas Dievas težino dangaus šventųjų skaičių. Šventasis Raštas mus moko, kad paskutiniame teisme mus labiau nustebins Dievo gailestingumas negu jo teisingumas. Šv. apaštalas Pauliaus tvirtina: „Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?!

Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“(Rom 8, 31). Apaštalas kviečia pasitikėti Viešpačiu, bet kartu įspėja: „Mes visi turėsime stoti prieš Dievo teismą. (…) kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save”(Rom 14, 10. 12). Taigi būkime kilnūs, įsiklausykime ir apmąstykime Dievo pamokymus, kad geriau juos suprastume bei įgyvendintume. Tik tada turėsime vilties, kad amžinybėje džiaugsimės su visais šventaisiais amžinąja laime. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015