Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Didysis penktadienis (2019-04-19)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Viskas baigta... Tas, Kuris skelbėsi Dievo Sūnumi, Kuris žadėjo amžinąjį gyvenimą, dabar išjuoktas, apspjaudytas, paniekintas, nuplakdintas, patyręs gėdingiausią mirtį ant kryžiaus, paguldytas kapo rūsyje.

Ši mirtis buvo pranašų išpranašauta. Prieš 700 metų Izaijas skelbė apie vyrą, kuriame „nebuvo išvaizdumo ir grožio. Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią (...). Jis buvo paniekintas, taigi mes jo nebranginom. Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė (...). Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti“ (Iz 52,14;53,3-5).

Kokia sunki, skaudi Jėzui turėjo būti ant Jo pečių užkrauta viso pasaulio nuodėmė, jeigu Jis balsu šaukė: „Atitolink nuo manęs šitą taurę!“ (Mk 14, 36). Niekada nedrįskime nė pamanyti, kad Jo gyvybė, atiduota kaip išpirka už mūsų nuodėmes buvo lengva, kad ta kaina buvo maža.

Visada atminkime, jog Kristus už tai atidavė viską. Jam tai kainavo labai daug. Todėl niekada nežiūrėkime pro pirštus į savo nuodėmę, suvokime ir pamatykime jos baisumą. Mūsų nuodėmės gulė ant Kristaus pečių tokia sunkia našta, kad net prakaitas, srūvantis Jo veidu, virto kraujo lašais. Ne kryžiaus svoris, ne žiaurūs, negailestingi smūgiai, ne vinių dūriai skausmu kaustė Jėzaus širdį. Daug skausmingesnė kančia buvo ta, kurią patyrė iš artimųjų bičiulių. Tai Judo išdavystė, kuri gaji iki šių dienų. Apkalbėdami, šmeiždami, jausdami pyktį dėl įžeidimų, nusisukdami nuo vargšo, apleisto, - tai Jėzaus išdavystės apraiškos, kurių dažnas net nuodėme nelaiko.

Dažniausiai mylime tik tuos, kurie mums mieli, naudingi, kurie myli mus. Antras smūgis – Petro išsižadėjimas. Ir šį smūgį Jėzus patiria iki šių dienų. Daug kartų išsižadame Jėzaus vardan savo malonumų, kasdienių rūpesčių dėl materialinio patogumo. Dažnas ateina į bažnyčią, kai turi laisvo laiko, kai nėra kas veikti. Pagaliau renkasi bažnyčią, kunigą ir tikrąją Jėzaus puotą keičia pagal savo užgaidas. Pagaliau visi mokiniai bijodami, kad ir jiems neatsitiktų tas pats, išsilakstė. Užuot stengęsi Jam kaip nors padėti, jie apleido Jėzų didžiausio Jo silpnumo valandą. Mokinių akys žvelgė į aplinkybes, o ne į Jėzų.

Argi ir pas mus nėra tokių, kurie atsitraukia, pratyli, kai atsiduria Jėzaus priešų tarpe, bijodami būti išjuokti, pavadinti davatkomis, atgyvenomis ar dar kaip nors pažeminti. Jėzus visa tai iš anksto žinodamas, visus smūgius priėmė kantriai, nuolankiai, be menkiausio priekaišto. Jis mirdamas ant kryžiaus, išgėręs savo skausmo taurę iki galo, atpirko savo žmones.

Mieli broliai ir seserys, Didysis penktadienis skirtas tam, kad mes apsispręstume už tokią meilę, kuri myli iki galo, apsispręstume kaip Kristus nuolankiai su dėkingumu priimti savo kryžių. Ir nesvarbu, kad ir kas tai būtų, - ar ištikimas tarnavimas be įvertinimo, be atlygio; ar meilė be atsako, be dėmesio; ar skaudi vienatvė, verčianti kentėti; ar vaikai, kurie neina į bažnyčią, kurių vertybių skalė prieštarauja tavo tradicijoms, papročiams ar kt. Visa tai, turime priimti vardan Jėzaus, iš begalinio dėkingumo Jam už mūsų atpirkimą. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015