Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Kovo 11-oji (2016-03-11)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiais Dievo Gailestingumo Jubiliejiniais metais, kai mes kviečiami daryti gerus darbus, uoliai darbuotis kitų labui, prasidėjusi gavėnia gausiai apdovanojo mūsų tautą Lietuvai brangiomis datomis. Vos prasidėjus gavėniai, minėjome Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną; kovo 6-ąją meldėmės už visus lietuvius, išsibarsčiusius po visą pasaulį; kovo 4-ąją minėjome vienintelį Lietuvos šventąjį Kazimierą - jaunimo globėją ir štai šiandien švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto iškilmę.

Visos šios šventės liudija apie lietuvių tautos siekį būti vieningais ir laisvais savo šalies piliečiais. Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė 1990 m., kovo 11-ąją. Jame buvo rašoma, kad atstatomas 1940 m. sovietų jėgos panaikintas Lietuvos suverenių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m., vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos Nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios. Viena – pasirašyti ir nuspręsti, visai kas kita įteisinti, praktiškai realizuoti. Sovietai įvairiais būdais, net panaudoję prievartą bandė užgniaužti, sužlugdyti siekį būti laisvais, nepriklausomais, savarankiškais šeimininkais savo Tėvynėje. Dauguma mūsų prisimename tą laiką. Kova vyko taikiomis demonstracijomis, tačiau atkakliai, griežtai reikalaujant atstatyti teisybę. 1991 m. sausio 13-ąją sovietų valdžia prieš taikius demonstrantus pasiuntė tankus. Tuomet žuvo 14 mūsų tautiečių, jų vardai amžiams įrašyti Lietuvos širdyje. Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę tik 1991m., liepos 29 d., su Lietuva pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.

Šiandien norisi tikėti, kad ši šventė, kaip ir Vasario 16-toji, visiems laikams išliks svarbia data apie laimėtą nepriklausomybę Lietuvai ir iškovotą laisvę ateinančioms kartoms. Visa žmonijos istorija paženklinta tautų kovomis už savo laisvę. Apie tai skaitome Biblijoje. Nors Senajame Testamente aprašomos žydų tautos kovos už laisvę, tačiau šios tautos istorija būdinga visoms tautoms, neišskiriant ir mus. Išėjimo knygoje aprašoma, su kokiu dideliu džiaugsmu žydų tauta išėjo iš nekenčiamos Egipto vergovės. Jie turėjo tikslą ir viltį gyventi laisvėje. Bet vos susidūrė su sunkumais, jie pradėjo murmėti prieš Dievą bei Jo pavestuosius gelbėtojus Mozę ir Aaroną. Žydai jiems priekaištavo: „Kam mus išvedėt iš Egipto, kad mes mirtume tyruose? Trūksta duonos, nėra vandens: mūsų sielai jau įgriso tas menkiausias valgis“(Sk 21,5).Tik patyrus sunkesnį išbandymą – ugninių žalčių pražūtingus įgėlimus, tauta atsipeikėjo. Paklausęs Dievo, Mozė padirbino varinį žaltį ir pakėlė jį kaip ženklą; kai į jį pažvelgdavo, įgeltieji pagydavo“ (Sk 21,9).

Ar tai neprimena mūsų tautos istorijos? Daugelis mūsų esame liudininkai to, su kokiu džiaugsmu, kaip pakylėtai ėjome, važiavome, juosėm Baltijos jūrą, stovėjome Baltijos kelyje, kėlėme trispalves. Giedojome savo himną, nes tikėjome, turėjome viltį tapti laisvais, nepriklausomais. Džiaugsmingai sutikome žinią, kai lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, pripažinta tautinė trispalvė vėliava ir Vinco Kudirkos „Tautinė giesmė“ tapo valstybiniu himnu. Vilniaus katedra ir kitos bažnyčios, tame tarpe ir ši šventovė, buvo atiduotos tikintiesiems. Tautinis atgimimas išjudino visus lietuvių tautos socialinius sluoksnius. Kokie vieningi tada buvome! Kaip rūpinomės vieni kitais, kai trapiai atgimusiai Lietuvai grėsė pavojus.

O kas atsitiko šiandien, jau 26-rius metus gyvenant laisvoje Lietuvoje? Kur dingo mūsų vienybė, tarpusavio supratimas? Ar ne per daug pradėjome murmėti, kaltinti Dievą ir tuos, kurie atvedė mus į šią dieną? Kaip žydai kaltino Mozę ir Aaroną: „Kam mus išvedėt iš Egipto ir atvedėte į šią blogiausią vietą?“ (Sk 20,4), taip dabar daugelis iš mūsų burnoja: „Kas iš tos laisvės, jei negalime gyventi taip kaip kaimynas, bendradarbis arba tas, kuris gyvena štai tuose puošniuose rūmuose...?“ Anais laikais buvome visi vienodi, visi turėjome darbą, nereikėjo sukt galvos, ką veiksiu, kaip gyvensiu. Viskas už mane buvo nuspręsta, tereikėjo vykdyt. Ir žydai Mozei sakė, kad geriau jau būtų likę nelaisvėje Egipte, kur duonos ir kitokių gėrybių iki valiai turėjo. Ar nesigirdi ir mūsų tarpe tokių padūsavimų ? Kita vertus, ar apie tokią laisvę, kurią turime dabar, svajojome? Klaidingas laisvės supratimas stumia žmogų į savivalę, iškreiptą moralės supratimą, prie sveikam protui nesuvokiamų reiškinių mūsų visuomenėje.

Kovo 4-ąją minėjome šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo šventę. Šis šventasis gali būti pavyzdžiu kiekvienam mūsų, ypač šiais Gailestingumo metais. Šv. Kazimieras buvo kunigaikščio Gedimino proanūkis, augo turtingoje šeimoje. Jo tėvas buvo valdininkas, ir būsimasis šventasis turėjo galimybę mėgautis visais gyvenimo malonumais. Tačiau jis vedė skaistų gyvenimo būdą, nuoširdžiai su meile, rūpinosi vargšais, nevengdavo su jais bendrauti. Mūsų valdžia ir mes patys nuoširdžiai rūpinamės tik savimi, tik savo artimaisiais. Vargšus atsimename tik prieš šventes, dalyvaudami įvairiose labdaringose akcijos ir tai dažniausiai tik dėl reklamos, o ne iš meilės jiems. Mielieji, Dievas padovanojo mums laisvę – didžiausią turtą – laisvai gyventi ir laisvai kurti. Tačiau be Dievo meilės šis turtas neša žmogui tik nelaimes. Laisvės kelias, tai doros kelias, kuris grįstas meile, gailestingumu bei rūpesčiu vienas kitu.

Aš tvirtai tikiu, kad tikėjimas, krikščioniškos vertybės, kurios palaikė mūsų Lietuvą net sunkiausiais istorijos tarpsniais, pažadins mumyse norą ir pareigą sąžiningam, nuoširdžiam darbui vardan mūsų pačių, vardan mūsų Tėvynės. Žydai žvelgė į pakeltą varinį žaltį ir pagijo. Mums belieka žvelgti į Iškeltąjį ant kryžiaus mūsų Išganytoją Viešpatį Jėzų Kristų, gal ir mes pasveiksime, atsipeikėsime, pradėsime kitaip mąstyti. Kas gali mums padėti, jei ne Jėzaus meilė ir gailestingumas? Prašykime Jo sustiprinti mus tikėjime, nes be tikėjimo niekada nepajusime tikrosios laisvės. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015