|
|||||||||
Įvykiai
Su vaikais - į Anykščius! (2007-07-20)Paskelbta: 2007-08-01
Po gana ilgos, bet linksmos kelionės, pravažiavę gražų Anykščių miestą, išlipame Niūronių kaime Arklio muziejuje. Čia viskas taip gražu... Aptvare ganosi arkliai, stovi kelios senovinės trobos su ūkiniais pastatais, kalvė. Tačiau skubame į vieną trobą, kur priemenėje mūsų jau laukia trobos šeimininkė. Vaikai įdėmiai apžiūrinėja ją nuo galvos iki kojų, nes šeimininkė apsiavusi naginėmis, užsirišusi skarelę ir prijuostę su nėriniais. Ji kviečia visus į vidų lyg seniai lauktus svečius. Užeikime. Tik įėję į trobos vidų galite pajusti senovės dvelksmą, kuris sklinda iš kiekvieno joje esančio daikto. Šeimininkė, susodinusi visus prie ilgo stalo, pasakoja apie šį muziejų – trobą, parodo keletą senų namų apyvokos daiktų, kalba apie krosnies svarbą senovės lietuvių gyvenime. Įsivaizduojate, seniau tikrai vaikus kišdavo į krosnį! Žinoma, į pravėsusią, ir tik sergančius peršalimo ligomis. Štai iš kur tos pasakos apie kišamus į krosnį vaikus. Nors šeimininkės pasakojimas labai įdomus, tačiau visų akys krypsta į didžiulį ąžuolinį kubilą, uždengtą lininiu rankšluosčiu. Šeimininkė atidengia kubilą, ir visi pamato jame tešlą, paruoštą duonai kepti. Šeimininkė paima šiek tiek tešlos, suformuoja pirmąjį kepalėlį ir jį palaimina. Ji pasakoja apie duonos kepimą, įvairius papročius, susijusius su duona. Einame ir mes daryti savųjų „pagrandukų“: sudrėkiname rankas į geldą įpiltame vandenyje, paimame tešlos, šiek tiek jos paragaujame. Rūgštoka, ar ne? Apglostome savo duonelę ir padarome ženklus joje, kad paskui atpažintume savąją. Kokios gražios mūsų duonelės – su gėlytėmis, širdutėmis, šypsenėlėmis! Kai duonelės pašaunamos į krosnį, galima išeiti laukan apsižvalgyti. Užsukame į svirną: kiek ten senovinių padargų, vežimų, net akmeninės girnos! Viskas taip įdomu, bet šeimininkė mus jau kviečia vidun. Kas čia taip skaniai kvepia? Taigi mūsų pačių rankomis glostytos duonelės. Kol duonelės visiškai iškeps, šeimininkė deda ant stalo senovinius skanumynus – anksčiau iškeptą duoną, sviestą, sūrį, medų, krosnyje keptas bulves su lupenomis, mėtų arbatą. Hmmm. Skanu... Tikros vaišės. Pasistiprinę pasiimame savo duoneles ir atsisveikiname su trobos šeimininke. Dar užsukame į kalvę, kitus svirnus, pasisupame ant sūpynių. Čia taip smagu, kad norisi pasilikti ilgesniam laikui, tačiau dar turime aplankyti kitas garsias Anykščių vietas. Štai mes jau kopiame į Laimės žiburio kalną, kurio viršūnėje palaidotas J. Biliūnas. Nepajutome, kaip laikas prabėgo, o mes jau glostome žymųjį Puntuką, ieškodami jame to keisto ženklo... Gal atsigaivinkime po tokios ekskursijos? Visai netoli Puntuko teka vėsus upelis, kuris maloniai atgaivina pavargusius keliautojus. Nusiplovę kelionės dulkes, kupini įspūdžių ir geros nuotaikos, sėdame į autobusiukus ir grįžtame namo – į Kauną, jau laukdami kitos kelionės. Žaliakalnio vaikų dienos centro soc. darbuotoja Laima Karaškaitė |
|||||||||
|