Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Dar vienas žingsnis parapijos sinodo kelyje (2022-01-12)

Paskelbta: 2022-01-12

Kristaus Prisikėlimo parapija toliau žengia sinodiniu keliu. Užsimezga naujos pažintys, atsiranda vis daugiau bendradarbių, moderatoriai jaučiasi saugūs, savikritiški ir su viltimi žvelgia į ateitį.

Sinodo darbo grupė į pirmąjį 2022 m. posėdį rinkosi sausio 11 d. Ligos ir neatidėliotini reikalai praretino mūsų gretas, susirinko tik pusė su puse (gerbiamąjį kleboną atstovavo ir visų nuotaiką praskaidrino besiglaustantis Mažylis). Laudato si!

Vikaras kun. Nerijus Pipiras apibendrino temos „Klausytis ir kalbėti“ anketas (gautos 103). Dauguma respondentų pritaria aktyvesniam Bažnyčios įsitraukimui į visuomeninį-politinį gyvenimą, pasigenda aiškesnės Bažnyčios pozicijos šeimos klausimais (partnerystės įstatymas, Stambulo konvencija, LGBT bendruomenė, išsiskyrusiųjų pastoracija).

 Nors dauguma jaučia būtinybę girdėti Bažnyčios balsą visuomenėje, bet patys būti tuo balsu nedrįsta, jausdami kompetencijos ir žinių stoką. Panašias išvadas galima daryti ir apie įsitraukimą į parapijos gyvenimą: aktyviai dalyvauti liturgijoje pasisiūlo retas, skaitovų ir procesijų dalyvių tenka vos ne su žiburiu ieškoti.

Džiugina brandus respondentų požiūris į Atgailos ir Ligonių sakramentą. Dalis respondentų išpažinties eina reguliariai, net kas savaitę (tik keli nemato poreikio švęsti ją dažniau nei kartą per metus). Taip pat dauguma pažymėjo, kad kunigą pas ligonį derėtų kviesti, kol šis dar yra sąmoningas.

Respondentai taip pat atkreipia dėmesį į bendradarbiavimo būtinybę tarp įvairių parapijos grupių, dvasinį grupelių palydėjimą (ir kaip tiems kunigams visur suspėti?), pasigenda vidinio jautrumo iš kunigų pusės, ypač per išpažintį ir kviečiant pas ligonį, taip pat dėmesio ir mandagumo iš kitų Bažnyčios tarnautojų.


Anketose išsakytas mintis moderatoriai papildė ir pakomentavo parapijos susitikimo metu išgirstomis įžvalgomis. Visi mes žmonės: trokštame išsikalbėti ir bijome pasakyti nesąmonę, norime būti išgirsti, bet ne visada patys mokame klausytis. Kaip krikščionis, Kristaus kūno narys, turėčiau būti panašus į jį – ir stengiuosi, bet „norime, kaip geriau, o išeina, kaip visada.“ Gyvename ir mokomės. Iš kalbų ir iš darbų, iš svetimų ir iš savo klaidų.

 Smagu, kai išgirsti liudijimą, kad atsiliepimas į skambutį išsaugojo kažkam gyvybę, bet liūdna, kai nori pakviesti kunigą pas ligonį, o jis nevažiuoja – išeiginė. Mums taip reikia kunigų pavyzdžio ir liudijimo, o ne šalto: „Negaliu...“ Tarp širdies ir proto reikia Dievo prisilietimo: per maldą, per žodį, buvimą šalia, per kunigą ar senutę, varstančią rožinio karoliukus. Prisilieskime, būkime, švęskime!

Jūratė Bieliauskaitė



 

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021