Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Parapijos jaunų šeimų stovykloje - Džiaugsmas, malda ir bendrystė (2019-07-30)

Paskelbta: 2019-08-23


Mūsų kelionė prasidėjo diena anksčiau, kuomet padėjome supakuoti ir sunešti reikalingus daiktus stovyklai. Man vis dar paslaptis, kaip užtekome 2 kg cukraus, nes jo naudojome gana daug, bet užtekome ir tai nuostabu.

Liepos 9 d. kelionė į stovyklą buvo smagi, ačiū Dievui, sėkminga ir netgi saldi. Vaikams prailgo laukti,  bet šitaip mes patyrėme, ką reiškia laukti ir nerimauti, mes sužinojome, kaip lengva bambėti ir burnoti, o sunku būti kantriam, ir ką reiškia branginti kito laiką.


Pati smagiausia kelionės dalis – pats atvykimas į stovyklą, susitikimas su jau atvažiavusiais draugais. Nuostabus erdvės pojūtis išlipus iš ankšto automobilio, gaivi rasota žolė po pėdomis, nauji kvapai, nauji garsai - kas begali būti geriau? Nuostabus džiaugsmo potyris, nuojauta , kad dabar bus kelios puikios, įdomios, šaunios bendrystės dienos.

Puiki stovyklos pradžia, kvepianti šviežia rūkyta žuvimi ir maloniu kelionės nuovargiu, lengvai užmerkiančiu akytes saldžiam miegui... "Palaimink Viešpatie mus, ir brangias dovanas šias, kurias iš tavo dosnumo dalinsimės".

Stovykloje su kaupu pildėsi bendrystės malda: dalinomės dėmesiu, dalinomės laiku, dalinomės duona ir dalinomės malda. Dalinomės šitomis prašmatniausiomis Dievo dovanomis, kurios dažnai kasdienėje rutinoje dulka ant lentynos.... Šeštadienio rytas puoštas žąsų gagenimu ir gervių girgsėjimu prasidėjo ryto malda - aš toks laimingas, labai laimingas savo širdelėje....statysiu Dievo Bažnyčią..., nes Mano Angelas Sargas budi prie manęs visą dieną naktį vis, nes Dievo meilė tokia didelė!!!


Štai tokia nuotaika ir mintimi gyvenome šeštadienį, sekmadienį ir pirmadienį su mūsų mažaisiais, pradedant metukų Justinu, dviem dešimtmečiais Dovydais, septynerių ir devynerių Adelėmis, dvylikos Gintaru (pačiu didžiausiu ir šauniausiu), pulku linksmų mergyčių, karingai visus ginti nusiteikusiu Jonuku, ir visais kitais nuostabiais vaikais. Reikia pasakyti, kad tokia nuotaika grįžome namo ir, turiu prisipažinti, ji neprapuola dar vis!!

Šeštadienį dalis stovyklautojų išvažiavo paminėti mamos Živilės mirties metines, pasidalinti jos palikta šviesa ir šiluma, esančia ją pažinojusių širdyse. Mes, pasilikę stovykloje, nuoširdžiai mokėmės naujų giesmelių. Svarbiausia dienos akimirka mums buvo malda už mirusiąją mamą Živilę. Reikėjo matyti, kaip vaikučiai susikaupę kartu su mamomis ir tėčiais, sustoję ratu, meldėsi „Amžinąjį atilsį duok, Viešpatie! ir Dievo angelą maldą“.


Išgyvenome labai jautrią, šiltą bendrystę, nes kiekvienas turėjo apie ką maldoje susimąstyti – apie žmoną, apie savo mamą, apie sutuoktinį... Pajutome, koks kiekvienam yra brangus artimas žmogus, kokia laimė ir Dievo malonė, kad esame sveiki, kad esame drauge, ir kaip tai trapu. Amžinybės šviesoje tos problemėlės, nesutarimėliai, likę namie, pasirodo kaip smulkūs akmenėliai ant vandenyno kranto – reikalingi, bet ne patys svarbiausi.

Svarbi, reikalinga ir išganinga veikla mūsų stovykloje buvo valgio gaminimas bei su tuo susiję reikalai. Valandžiukė bendros ruošos pasirodė esanti per trumpa dalinantis savo išgyvenimais, patirtimi, susipažįstant artimiau. Namo parsivežėme naują savanorystės definiciją: visi savi ir noriai padeda vieni kitiems. Gera buvo stebėti, kaip atsiskleidžia kulinariniai mamų ir tėčių talentai, dėl ko mūsų valgiaraštis buvo įvairus, buvo ir kompoto, ir gaivos, ir košės, ir troškinio, šaltibarščių, ir kepinių ant laužo, netgi raugintų agurkų ir marinuotų cukinijų.

Ši stovykla buvo gana sportiška – karaliavo futbolas, krepšinis, žvejyba ir maudynės. Čia pasistengė vaikų tėčiai, kurie užsiėmė su vaikais ir puikiai praleido laiką su jais, kurie uždusę, spindinčiom akytėmis mamoms pasakojo apie komandos pelnytus taškus ir apie tai, kaip nuvargo tėčiai, bet ne jie, vaikai...

Vakare prasidėjo pačios linksmiausios linksmybės – žaidimai prie laužo. Genys vaikėsi šarkas, siūlai pynėsi ir painiojosi, trečias bėgo, antras griuvo, Meistrelis Jurgelis vaikus vėl keistybių mokino, gervė atskridusi puikavosi kuo beišmanydama – ir plunksnomis, ir snapu, ir uodega, netgi pilvu, o kur dar šokis laikantis tai už nosyčių, tai už kojyčių. Buvo labai labai smagu – net uodai nespėjo ant mūsų tūpti ir kraujo siurbti. Bet žaidimai baigės, nuskambėjo “čiūčia liūlia aa pupa“ ir vaikučiai ėjo gulti...

Sekmadienis nušvito meiliai ir po pusryčių išvažiavom švęsti šv. Mišių, o sugrįžus skaniausi ir gardžiausi pietūs visiems kartu bei graudus atsisveikinimas ir išlydėjimas keletą šeimų, kuriems pirmadienį buvo būtina sugrįžti į darbus.


O pirmadienio rytas išaušo nuostabus, nes stovykloje šventėme spindinčio Dovydo 10 metų gimtadienio jubiliejų. Ruošėmės visi kaip tik galėjome, kad šis gimtadienis būtų ypatingas. Visi vaikai kartu gamino tortą ir kūrybiškai papuošė jį. Mergaitės slaptomis nupiešė didžiulį sveikinimo plakatą – atvirutę, paslėpę lobį ir nubraižė žemėlapį. Apie tai kažkokiu būdu sužinojo "Piratas", kuris atplaukė pasveikinti Dovydą  ir drauge su juo surasti lobį. Žinoma, lobį surado ir pasidalino su visais stovykloje buvusiais draugais. Štai taip Dievo malonė veikė kad nebuvo nė vieno liūdinčio ar nusiminusio visos stovyklos metu, ir tai buvo nuostabus dalykas.

Po pietų visos šeimos kartu išvykome į Ventės ragą, kur visi kartu grožėjomės unikalia gamta ir džiaugiamės laižydami skaniuosius ledus, o lankydamiesi paukščių muziejuje nustebome matydami daugybe įvairiausių rūšių paukščių. Na, kai užkopę į švyturį žvelgėme aplink, tikrai jautėmės nukeliavę į pasaulio kraštą.

Grįžusi iš šeimų stovyklos pagalvojau: „Ką aš parsivežiau namo? „Galiu paliudyti, kad turiu ramybę, džiugesį, pasitikėjimą, nuostabų atgijusį poreikį melstis, maldos saldybę, akistatos, bendrystės su Dievu pojūtį, Dievo globos atpažinimą, nurimusius susitelkusius vaikus, nudžiugusius ir atsigavusius vaikus, kurių lūpose balsiai vis išsprūsta „Aleliuja, ar Dievo meilė tokia didelė?...“

Dėkoju Dievui, kad su savo šeima turėjau galimybę dalyvauti Kristaus Prisikėlimo parapijos organizuotoje Jaunų šeimų vasaros stovykloje Rusnėje.

                                                                Evelina Ambrazevičienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021