Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Jaunų šeimų Kryžiaus kelio procesija (2019-04-17)

Paskelbta: 2019-05-08


2019 m. balandžio 17 d. , Didįjį trečiadienį, ses. Ramutė Budvytytė suorganizavo vaikams ir jų tėveliams Kryžiaus kelio procesiją. Šeimos susirinko prie Kristaus Prisikėlimo bažnyčios ir visi džiaugėsi, kad kryžiaus pagerbimas subūrė tiek daug šeimų su vaikučiais. Oras buvo šiltas, saulėtas – tarsi užsakytas šiai procesijai.

Užsidegę žvakutes, pradėjome kelią giedodami ir medituodami giesmę „Jėzau Kristau, pas Tave aš ateinu“, kuri dar ir šiandien skamba mano vyresniojo (7 m.) sūnaus Adomo mintyse. Seselė Ramutė neskubėdama pasakojo apie pirmąją stotį, įtraukdama vaikus į diskusiją, klausinėdama juos, kaip Jėzus jautėsi tuo metu ir kaip jie patys jautėsi panašioje situacijoje. Buvo džiugu matyti, kaip vaikai noriai dalyvaudavo pokalbyje - kiekvienas norėjo papasakoti savo įspūdžius. Evelina Ambrazevičienė džiaugėsi: „Man labai buvo gera stebėti, kaip rimo vaikai, kaip jie įsitraukė į s. Ramutės apmąstymus ir diskusijas.“ Jaunos šeimos pasikeisdamos nešė savo pagamintą Kristaus kryžių nuo vienos stoties prie kitos, kuriam vadovavo vaikai. Jie susidomėję nešė kryžiaus skersinį ant savo mažų pečių, o tėtis ir mama bei sesytė ar broliukas talkino nešdami sunkiąją išilginę kryžiaus medžio dalį. Vaikams tai buvo ypatingas momentas, jie galėjo trumpam nors ir dalelytei prisijungti prie Jėzaus Kristaus kančios ir tokiu būdu kiekvienas šeimos narys prisilietė prie kryžiaus nešimo ir pajuto jo sunkumą. Nuo vienos stoties prie kitos kryžių nešė vis kita šeima, sunkiausiąją dalį duodant nešti vaikui.


Tėveliai liudijo, kad Kryžiaus kelio ėjimas ir kryžiaus nešimas vaikams paliko didelį įspūdį. Aš, mama Aurelija Berankienė, su vaikais dar niekada nebuvau nešusi kryžiaus – mums tai buvo labai jaudinantis momentas. Nešėme kryžių nuo ketvirtosios stoties „Jėzus Kristus sutinka savo Motiną“. Man, kaip dviejų sūnų mamai, tai yra labai svarbi stotis – koks neapsakomas skausmas turėjo kaustyti Marijos širdį, matant savo sūnų išgyvenant tokią kančią! Ir tuo pačiu, nuolankiai priimti Dievo valią... Vaikučiai, paskatinti s. Ramutės, labai gražiai padėkojo Dievui už savo mamytes ir tėvelius.


Taip šeimos keliavo nuo vienos stoties prie kitos ir jau temstant, kai priėjome penkioliktąją stotį – „Jėzaus Kristaus prisikėlimas“, sugiedojome giesmę „Jėzau, atmink mane savo Tėvo karalystėj“ ir mažųjų giesmeles su judesiais: „Dievo meilė tokia didelė“ ir „Statysiu, statysiu Bažnyčią“. Mama Evelina pasakojo, kad jos vyresnysis 12 metų sūnus Gitaras, kuris buvo pasilikęs namuose, jiems sugrįžus klausė: „Kas ten buvo Kryžiaus kely, ar įdomu?“ Dukra Adelė (7 m.) atsakė: „Ir dar kaip!“ Eveliną kaip mamą giliai palietė šis vaikų pokalbis, kuriame ji pajuto, kad „Dievas veikia ir paliečia vaikus taip, kaip jiems abiems reikia.“ Apmąstydama šį Kristaus Kryžiaus kelią Evelina suvokė, kad Motina Marija visą laiką buvo su Jėzumi ir lydėjo jį kančios kelyje. „Aš supratau, kad net jei Marija negali būti šalia mūsų fiziškai, ji savo motiniška meile ir globa visą laiką yra su mumis kaip mūsų Motina ir ji nuolat lydi mus, mūsų šeimas ir mūsų vaikus mūsų gyvenimo kely.“


Kryžiaus nešimas yra svarbus visai šeimai ir bendruomenei, suvienijantis ir apjungiantis ženklas, o kartu asmeniškai leidžiantis pajusti Kryžiaus medį, jo šiurkštų paviršių bei slegiantį svorį ant peties. Mūsų našta buvo lengva, kaip ir žada Kristus: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. Mama Ugnė Mikulėnė sakė, kad kryžiaus nešimas padėjo įsigilinti, įsijausti į Jėzaus kančią, patirtą skausmą ir suteikė bendrumo jausmą nešant jį kartu. „Sugraudino širdį, kai padėjau nešti kryžių kitai šeimai. Dalinantis naštą, nešti lengviau“. Mama Ugnė dalinosi gilesniu supratimu, kad Kristus nešė vienas, jį slėgė sunkus Kryžiaus medis ir mūsų nuodėmių našta. Jo baltas drabužis švietė tamsoje, o pats Jėzus spindėjo skaistumu, bet dėl mūsų abejingumo ir širdies kietumo jis buvo suteptas krauju ir purvu. Iš didžiulės pasiaukojančios meilės žmogui, Jėzus prisiėmė mūsų kaltes, nebijojo susitepti, nebijojo kentėti ir aukotis. Ji liudijo, kad Kristaus nešamas kryžius drąsina ir mus nebijoti kančios bei sunkumų panašiai kaip giedame giesmėje: „Kelias jau pramintas, nebijok, širdie, aukos, tau neteks kančia didesnė už tą, kuri Golgotoj…“ Ugnės vaizduotėje dar iškyla, kaip vaikai įsijautę skaičiavo jau nukryžiuoto ir mirusio Kristaus žaizdas… O jos mažoji trijų metukų Rugilė pasakojo, kad „buvo daug kraujo“, nes atsiminė tą kraujo upelį stoties paveiksle. Kitai mamai Evelinai, einant šiuo Kristaus Kryžiaus keliu su savo vaikais, Dievo malonė palietė jos praeities žaizdas: „Aš pati išgirdau įdomių įžvalgų, o prie stoties, kurioje Jėzui nuplėšiami rūbai, pajutau, kad manyje tuo pat metu atveriamos, rodos, jau užgijusios mano žaizdos… brrrr… Stipru“.


Apėjus Kryžiaus kelią s. Ramutė paskatino visus vaikus ir tėvelius kartu iškelti kryžių aukštai ir pagerbti jį giedant „Kryžiau šventas“ giesmę. Visi kartu susimąstę laikėme iškeltą kryžių ir galėjome gerai įsivaizduoti, kaip Kristaus kryžius jungia mus su Dievu ir angelais bei visais šventaisiais Danguje.

Tai buvo įspūdingas ir jautrus Didžiojo trečiadienio vakaras, kuris pagilino Gavėnios pabaigos išgyvenimą. Tiek tėveliai, tiek vaikai, manau, pajuto, jog dabar yra ypatingas susimąstymo metas. Su vaikais prieš miegą dar kartą sugiedojome giesmę „Jėzau Kristau, pas Tave aš ateinu“ ir užmigome su šv. Velykų laukimu.

                            Aurelija Berankienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015