|
|||||||||
Įvykiai
Jaunų šeimų ratelis - Tėvai su vaikais prie Eucharistinio Jėzaus (2014-01-19)Paskelbta: 2014-02-01 Nėra veiksmingesnio bei patikimesnio būdo pasiekti tvirtą bei ilgalaikę taiką pasaulyje kaip Švč. Sakramento garbinimas. (Pal. popiežius Jonas Paulius II )
Tėvai su vaikais šaltą žiemos dieną, sausio 19-tą, susispietė aplinkui altorių kaip bitės apie avilį. Adoraciją vedė ses. R. Budvytytė ( SSC ). Vaikai lengvai priėmė jos paaiškinimą, kad Jėzus su savo Žmogyste ir Dievyste yra pasilikęs su mumis apčiuopiamu būdu, pasislėpęs mažos Ostijos pavidale. Nuščiuvusios vaikų akys smalsiai žvelgė į monstranciją. Vadovė jiems pasakojo, kad Jėzus vaikus myli labiau, negu jų tėveliai ar seneliai. Plėtojo mintį, kad Dievas yra šviesa. Vaikai su tėveliais pagerbdami Jėzų atnešė ant altoriaus po žvakutę. Kas norėjo, galėjo atnešti ir daugiau. Ses. Ramutė vaizdžiai pasakojo, kad tokia pat liepsnelė – Dievo meilė dega ir jų širdelėse. Vieni vaikai bandė paliesti žvakutės liepsną, kiti sukryžiavę ar sudėję ant krūtinės rankutes ant krūtinės bandė įsiklausyti, ką kalba jų širdelė, treti smalsiai trepsėjo, o dar kiti mėgavosi ant tėvų rankų. Vaikams buvo sudarytos sąlygos, kad nebūtų sunku išbūti tą adoracijos valandą. Jie mielai šlovino Dievą judesiais, atsiklaupdami, atsistodami, nusilenkdami Švenčiausiajam, kiti tiesiog judėdami ar tylėdami pagal savo širdies pajautimą. Šeimos Jėzaus artumoje ir garsiai išsakė tiek asmenines, tiek bendruomenines dėkojimo, prašymo bei užtarimo maldas. Ypatinga globa ir palaima buvo prašoma apgaubti šeimas, kurios praėjusiais metais susilaukė ar dar laukia naujagimių. Maldoje prisiminė išėjusius į amžinybę artimuosius, prašė pagalbos sunkiai sergantiems vaikams. Buvo meldžiama Dievo globos ir palaimos tėvams, vaikams ir jų seneliams, globėjams. Adoracijos metu buvo visokių momentų: tylos, giesmės, lengvo šurmulio ir verksmo judresniam vaikui pargriuvus. Bet ar ne taip prasideda malda šeimoje, kai guodžiame, raminame, apkabiname ar drąsiname vienas kitą, kai džiaugiamės, klausiame ar atsakome, išklausome, einame kartu? Iš adoracijos įsiminė vienas momentas, kai judrus mažasis Jokūbas pargriuvęs ant kilimo ne tiek užsigavo, kiek išsigando, pirmiausia užsimerkė, ėmė verkti ir riktelėjo, - “mama!”Ir štai – jis ant mamos rankų. Mažylis neieškojo mamos akimis, jis žinojo, kad ji visada atliepia į kiekvieną jo poreikį. Pagalvojau, kad mes taip gebėtume pasitikėti Dievu kaip šis mažylis savo mama. Mumyse, tėvuose, irgi yra tas mažutėlis – tai toji mūsų dalis, kur jaučiamės kažko nesugebantys, stokojantys, žaizdoti. Kai kamuoja rūpesčiai ar baimės, nesvarbu kokios jos bebūtų, dėl savo ar vaikų sveikatos, saugumo , ateities, kai esame pavargę ar sutrikę, te šis mumyse esantis mažutėlis su pasitikėjimu šaukiasi Dievo kaip mažasis Jokūbas pargriuvęs šaukėsi savo mamos. Mums, suaugusiems, dažnai skubantiems ir pavargusiems, kartais taip reikia tos vaikui būdingos patirties, patogiai įsitaisius Dievo glėbyje, tiesiog, ilsėtis, klausytis, ką Viešpats mums kalba per tam tikrus gyvenimo įvykius ir aplinkybes. Mums reikia Jo paguodos ir paramos visose srityse, kad pajėgtume mylėti ir gyventi pagal evangelijos mokymą. Po tokio “poilsio” mes tikrai būsime kantresni vienas kitam ir su meile brėšime ribas vaikams. Taigi, prisimindami įžangoje cituotą pal. Jono Pauliaus II mintį, galime drąsiai tvirtinti, kad skirdami laiko Švč. Sakramento adoracijai ir pagarbinimui, pabuvimui su Juo tyloje, siekiame tvirtos bei ilgalaikės santarvės savo šeimoje. Baigdami adoraciją tėvai su vaikais garsiai ištarė savo apsisprendimą pal. Motinos Teresės žodžiais: Danutė Navickienė, Jaunų šeimų ratelis
|
|||||||||
|