Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Norėčiau su išėjusiais į amžinybę drauge pabūti... (2012-11-10)

Paskelbta: 2012-11-20

 

Pasiilgau savo tėčio, senelių, draugės Rūtos, kurie kadaise išėjo Anapilin.

Žinau, kad kalbant apie mirtį, neužtenka žemiško ar žmogiško požiūrio. Ji visada sukrečia, nes atima iš mūsų brangius ir mylimus žmones. Kodėl miršta vaikai, kurie turėjo gyventi ir džiaugtis gyvenimu? Kodėl miršta tėvai, palikdami savo vaikus našlaičiais? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia nors truputėlį atsiplėšti nuo žemės ir pažvelgti į tai iš aukščiau. Jėzus kalbėjo: „Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“ (Jn 11, 25 – 26)

Lapkričio 10 d. vakarą Kauno paminklinės Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume buvo aukojamos šv. Mišios už jaunų šeimų ratelio narių mirusius artimuosius. Seselė Ramutė Budvytytė meditacija apie Lozoriaus mirtį ir prisikėlimą įvedė mus į šv. Mišių auką. Prie šalia altoriaus sudėtų amžinybėn iškeliavusių mūsų artimųjų nuotraukų, uždegėme žvakutes. Ses. Ramutė kvietė apkabinti šalia esančius savo mylimus žmones  ir pasakyti kaip juos mylime. Padėkojau savo trylikamečiam  sūnui Ignui už tai, kad jį turiu ir jau seniai jo pasakytus man labai brangius žodžius: „Mama, kodėl tu manęs nepagimdei anksčiau? Mes šioje žemėje drauge galėtume būti ilgiau.“ Kad tu žinotum, kaip aš noriu ir meldžiu to paties, sūneli. Džiaugiuosi kiekviena buvimo kartu su tavimi akimirka. Stengiuosi duoti tau tai, ką turiu ir tai, ką galiu: meilę, šilumą, supratimą, pagarbą, o svarbiausia – tikėjimą. Labai norėčiau, kad tu užaugtum sėkmingu žmogumi.

Kunigas Tomas Trečiokas homilijoje pastebėjo, jog iš savo tėvų mes esame gavę pačią brangiausią dovaną – gyvenimą. Kad ir koks nelengvas gyvenimas bebūtų, kiekvienas žmogus mirties akivaizdoje ištaria tik du žodžius: „noriu gyventi“, nes jis nori dar kartą priglusti prie savo artimųjų, dar kartą pajusti po kojomis čežančius įvairiaspalvius lapus, išvysti šalnos išpuoštus langus ar šerkšną ant medžių, pavasarį sprogstančius pumpurus ar namo sugrįžtančių paukščių virtines. Kitaip tariant, jis nori per gamtos grožį Dievo siunčiamus apkabinimus, paglostymus, pabučiavimus patirti dar kartą šioje žemėje.

Šv. Mišių metu kiekviena šeima išsakė savo maldavimus už mirusius artimuosius, kunigus, Lietuvos partizanus, tremtinius, skaistykloje kenčiančias sielas  bei už tuos mirusiuosius, už kuriuos niekas nesimeldžia. 

Po šv. Mišių agapėje bendravome, vaišinomės arbata, sausainiais ir džiaugėmės savo vaikais bei vienas kitu, džiaugėmės Gyvenimu.

O mano mintys, nepaisydamos laiko ir atstumų, skriejo į amžinybę.

Tėti, žinau, kad labai norėjai sūnaus. Gimiau aš, mergaitė. Užaugusi tau toji mergaitė padovanojo anūką. Sakoma, kad seneliai anūkus myli labiau nei savo vaikus. Argi tai ne stebuklas?

Seneli, iki šiol prisimenu ilgais žiemos vakarais tavo skaitomas pasakas. Norėdavau, kad jos niekada nesibaigtų. Tau su močiute taip niekada ir nepadėkojau už svarbiausia, ką jūs man davėte gyvenime – tikėjimą.

Miela Rūtele, buvai tokia linksma ir trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Labai pasiilgstu tavo šypsenos ir skambaus užkrečiančio juoko.

Tikiu, kad su jumis visais dar susitiksiu. Kada nors... Tai tik laiko klausimas.

Jūratė Račickienė, Jaunų šeimų ratelis 

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021