|
|||||||||
Įvykiai
Pagyvenusių žmonių sambūrio kelionė į Žemaitiją (2012-10-18)Paskelbta: 2012-10-25 Spalio 18-osios rytas išaušo saulėtas ir pranašavo gražią dieną. Tad su pakiliausia nuotaika rinkosi senjorai ankstų rytą prie Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios. Susiruošėme į ilgą kelionę po Žemaitiją. Mus išlydėjo net du mūsų kunigai: vikaras kun. Tomas Trečiokas , linkėdamas prasmingos kelionės, pasidžiaugė, kad senjorai nori pamatyti, nori keliauti, pasisemti kuo daugiau įspūdžių. Kunigas Algirdas Akelaitis palaimino keliauninkus. Ekskursija po Žemaitiją prasidėjo vos autobusui pajudėjus iš Kauno. Remdamasi istoriniais šaltiniais pasakojau apie Žemaitijos miestą Plungę, išsistačiusį prie Babrungos upės. Kaip kūrėsi šis miestas, kas amžių bėgyje valdė, kaip išaugo ir kuo jis mums įdomus šiandien. Įdomi ir Telšių miesto, vadinamo Žemaitijos sostine, istorija, kuri menama nuo Kęstučio laikų. Kaip ir kada išaugo Telšių miestas, kaip jį niokojo švedų karai, kokie buvo Telšiai iki I pasaulinio karo, kaip Telšiai augo atkūrus Lietuvoje valstybę. Pirmasis mūsų sustojimas Plungėje prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Mus sutiko, malonasi priėmė ir papasakojo šios bažnyčios istoriją vikaras kun. Valerijonas Rima, palaimindamas ir palinkėdamas geros kelionės. Tokia jau senjorų tradicija, kad apsilankę bažnyčioje ir išgirdę jos istoriją, skiriame laiko asmeninei maldai ir susikaupimui. Paliekame kuklią auką. Šalia bažnyčios įsikūrę Parapijos senelių namai. Jie labai nedideli, čia gyvena 21 senelis. Nors mūsų buvo keturios dešimtys, bet tilpome jų nedidelėje valgykloje,į kurią susirinko senoliai. Atvežėme kuklių lauktuvių: obuolių ir du šakočius. Pasveikinome, linkėdami stiprybės ir Dievo palaimos. Paskaitėme eilių, padainavome, užtraukėme kartu ir jų pageidautas dainas. Kai kurie seneliai nevaikščioja, juos aplankėme kambarėliuose. Buvo miela kambarėlyje aplankyti ir pakalbinti senolę Bronislavą, kuriai netrukus sukaks šimtas metų. Senelių namų direktoriaus pavaduotoja Regina Balčiūnienė padėkojo už mūsų apsilankymą ir lauktuves. O mes palikome šiuos mažučius jaukius namelius su gera nuotaika, nes pamatėme, kad čia gyvenantys nuoširdžiai ir šiltai prižiūrimi bei apgaubti rūpesčiu žmonių, kurie čia dirba. Visi esame daug girdėję apie Plungės dvaro – neoklasikinio stiliaus Oginskių rūmus. Ir štai keliaujame per parką link rūmų, skaisčiai šviečiant spalio saulutei. Čia mus pasitinka gidė Danutė Einikienė, kuri pasakoja apie šių rūmų istoriją, veda per ekspozicijų sales. Negalime atitraukti akių nuo Rimanto Ulevičiaus medžio skulptūrų, žavi Vytauto Jaručio metalo kryžiai ir saulutės, Aloyzo Stasiulevičiaus darbai sakraline tematika. Ir visa tai, ką mes čia pamatėme duoda ne tik peno sielai, bet kelia jaudulį ir pasididžiavimą, kokie mūsų tautos žmonės talentingi , o savo talentą dovanoja Lietuvai ir mums visiems. Kita ekskursija po parką. Žvelgiame į rūmus, juos puošiančias skulptūras, sustojame prie seniausio Perkūno ąžuolo, klausome legendos, keliaujame parko takais pagal garsiai vingiuojančią Babrungą ir apima jausmas, kiek mes daug ko nežinome ir labai dažnai nepasididžiuojame, kad turime tokį gražų kraštą. Iš Plungės link Telšių. Pirmasis mūsų objektas - Šv. Antano Paduviečio katedra. Jau prie vartų mus pasitinka vikaras kun. Viktoras Daugėla. Nusileidžiame į katedros požemius, kur amžiams atgulė trys vyskupai: Justinas Staugaitis, Pranciškus Ramanauskas ir Vincentas Borisevičius. Išgirstame pasakojimą apie juos. Pakylame į katedros antrąjį aukštą , klausome vikaro ir gėrimės, grožimės šiais Dievo namais. Prie altoriaus sugiedame „Marija,Marija“. Vikaras kun. Viktoras Daugėla mus palaimina. Mūsų bendra padėka – auka Katedrai. Tylus susikaupimas, asmeninės maldos ir su atgaiva sieloje atsisveikiname su Antano Paduviečio katedra. Paskutinis mūsų kelionės objektas – Žemaičių etnografinis kaimo muziejus. Čia mus maloniai pasitiko gidė Salomėja Udavičienė ir pavedėjo per žemaičių sodybas: pasiturinčio, vidutinioko ir biednioko. Regis, mes jau ne kartą esame buvę Rumšiškėse ir matę mūsų etnografinių sodybų, bet dar kartą įsitikinome, niekas nepasikartoja, galima atrasti, pamatyti, išgirsti kažką naujo, negirdėto, nematyto. Juolab, kad gidė Salomėja labai įdomiai ir betarpiškai pasakojo. Vėjo malūnas, ekspozicinės kaimo kapinaitės , besiganantis ožys ir gražuoliai arkliai žemaitukai, o kur dar šimtametės eglės, visomis spalvomis saulėje žėruojantys medžiai. Nepakartojama. Agapei susirinkome prie kluono. Seni mediniai stalai, suolai tarsi laukė mūsų. Iškrovėme savo lauknešėlius ir kuo geriausia nuotaika glaudžiai susėdome prie ilgo stalo.Visos dienos nuovargio lyg nebūta. Padėkojome Dievui už sėkmingą kelionę, už buvimą kartu bei Lietuvos turtų ir grožio pažinimą.Uždegta žvakė keliavo iš vienų rankų į kitas, vieni kitiems tarėme paprastus ir širdingus žodžius. Leisdamasi saulė apšvietė mūsų stalą, mūsų būrį , gelsvėjančius beržus, parimusias žaliaskares egles. .. Ramu, gražu ir taip paprasta, kad už širdies griebia. Ir uždainavome mūsų pamėgtas tautos dainas... |
|||||||||
|