|
|||||||||
Įvykiai
Žaliakalnio vaikų dienos centro stovykla Karklėje (2011-07-30)Paskelbta: 2011-08-18
Liepos 25-30 dienomis, Klaipėdos rajone, Karklėje, vyko Žaliakalnio vaikų dienos centro poilsio stovykla, pavadinimu „O MES – VAIKAI!“. Vaikai ir stovyklos vadovai gyveno „SOS vaikų“ kaimo stovyklavietėje šalia jūros. Šią stovyklą finansavo JAV veikianti organizacija „Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa“. Nors orai ir nelepino, o saulė šildė vos keletą dienų, vaikams neteko nuobodžiauti. Stovyklautojams kasdien buvo suplanuotas įdomus ir prasmingas užimtumas, kuris skatino vaikų kūrybingumą, fizinį aktyvumą, lavino bendravimo įgūdžius. Stovyklos metu buvo siekiama plačiau supažindinti su žmogaus amžiaus tarpsniais, todėl kiekviena diena turėjo savo temą, pagal kurią vaikams vyko pamokėlės: kūdikystės, vaikystės, paauglystės ir brandos temomis. Jų metu vaikai mokėsi suprasti mažesnį ir silpnesnį, aiškinosi kaip būdamas vaikas gali melstis ir daryti gerą kitiems, kaip ir kur gali atrasti savo kelią ir tikrąją tiesą apie save ir kitus, buvo skatinami sekti geru pavyzdžiu, mylėti Dievą ir artimą. Visi nameliai, kuriuose gyvenome, turėjo ne tik savo vadovus, bet ir kapitonus, kuriuos išsirinko patys vaikai. Taip pat sugalvojo savo komandai šūkį ir iškėlė prie namelio komandos vėliavą, kurią patys pasigamino. Vaikai buvo skatinami gerai elgtis ir padėti kitiems, nes kas vakarą nemelio vadovas išrinkdavo ir visų akivaizdoje paskelbdavo „Dienos vaiką“. Nors diena stovykloje prasidėdavo anksti, vaikai noriai keldavosi aštuntą valandą ryto ir nusiprausę entuziastingai dalyvaudavo mankštoje ir bendroje maldoje. Labai džiaugėmės kasdien turėdami galimybę dalyvauti Šv. Mišiose, kurias aukodavo pranciškonas kunigas A. Grabnickas OFM, atvykdavęs iš Kretingos. Vaikai kasdien ruošdavosi Šv. Mišioms, repetuodavo giesmes, jų metu patarnavo kunigui. Stovyklai artėjant į pabaigą, laiką leidome prie laužo, žaidėme žaidimus, giedojome ir dalijomės gražiausiomis akimirkomis ir patirtais nuotykiais. Paskutinį vakarą turėjome įspūdingą renginį, kuris vadinosi „Ateities šventinis vakaras“, kuriame vaikai vaidino save po dešimties metų. Jie turėjo ne tik pristatyti ir suvaidinti savo profesiją, bet ir pasvajoti, bei papasakoti kaip jie įsivaizduoja savo gyvenimą. Šiam vakarui visi dalyviai labai ruošėsi ir stengėsi pasirodyti kuo geriau, nes geriausieji buvo apdovanoti. Šį šventinį atsisveikinimo vakarą vainikavo nuostabus reginys – degančių žibintų paleidimas į dangų. Visos komandos kartu su savo vadovais į dangų su žibintais paleido savo svajones ir viltis, gyvenančias jų širdelėse. Išvažiavimo dienos rytą, bendroje maldoje padėkojome visiems geradariams, kurių dėka turėjome gerą laiką. Pasikeitėme dovanėlėmis su savo slaptaisiais „angelais“, kurie mus kasdien globojo, pagerbėm vadovus. Atsisveikinus su jūra ir su sutiktais naujais draugais, pilni gerų emocijų ir patirtų nuotykių išvykome namo, tikėdamiesi dar ne kartą aplankyti šį nuostabų Lietuvos kampelį... Socialinė darbuotoja Rosita Urbanavičiūtė |
|||||||||
|