|
|||||||||
Įvykiai
Advento rekolekcijos parapijoje (2010-12-19)Paskelbta: 2010-12-23 Gruodžio 17-19 d. parapijoje vyko susikaupimo valandos – rekolekcijos. Homiliją monsinjoras pradėjo klausimais. „Ar esame pasirengę susitikimui su Viešpačiu? Ar išvalėme sielos aruodą nuo slegiančių minčių, abejonių, nerimo? Ar išrovėme iš širdies pavydo, egoizmo ir visus kitus piktojo pasėtus daigus?“ Gruodžio 18 d. 18.00 val. rekolekcijų šv. Mišioms vadovavo kan. dr. Robertas Pukenis. Homilijoje kalbėjo apie tai, kad adventas eina į pabaigą ir mes atėjome prie pačios nuostabiausios, paslaptingiausios šventės. Advento metu Šv. Raštas pristato du paveikslus: šv. Joną Krikštytoją, kurtis šaukte šaukė atgailai, ruošti kelią ateinančiam Jėzui. Antras paveikslas, - tai šv. Juozapo ir Švč. M. Marijos portretai. Jie nuolankiai pakluso Dievui, prisiėmė atsakomybę už tai, kas turėjo įvykti. Mes turime taip pat paklusti Dievui, įprasminti Šv. Kalėdų šventę, žiūrėti ne vien kaip į puošnią eglutę, žaisliukus, dovanas. Svarbiausia – turinys. Tam ir yra pasiruošimo laikas. Reikia tylos, ramybės, gerumo, kad pabustų mumyse asmenybė. Krizė ateina ir praeina, o mūsų moralumas, mūsų nuostatos lieka. Gruodžio 19 d. šv. Mišiose homilijas sakė rekolekcijų vadovas - Krakių parapijos klebonas kun. Emilis Jotkus. Visose homilijose kun. Emilis palietė esminius bendražmogiškus tarpusavio bendravimo santykius, atlaidumą, gerumą, nuoširdumą. Juk ir tėvai glosto vaiką įvairiai: kartais iš pareigos, nes ranka pavargusi, o kartais nuoširdžiai su meile. Taip ir mes turime dažniau vienas kitą glostyti su meile, nuoširdžiai. Jei rekolekcijų metu nenurimsime, nenusisuksime nuo kasdienybės, nuodėmės, neatsigręšime į Dievą, tai rekolekcijos jokios prasmės neturės. Mes trokštame būti mylimi, suprasti, tačiau mes patys turime išmokti tai daryti. Mes visi turime tą pačią sąžinę, galbūt sugebėjimai skirtingi, tačiau sąžinė ta pati. Tik vieni girdi sąžinės balsą, o kiti – ne. Kunigas kvietė atlaidumui, nusisukti nuo piktų kalbų. Visi mes norime gražių šiltų bažnyčių, patogių klauptų, įtinkančių kunigų, tačiau patys nieko dėl to nedarome. Kaip bažnyčia gali būti apgriauta, sugriauta, šalta, taip ir mūsų siela gali būti tokia pati. Visiems mums yra gera bendrauti su gražios sielos žmogumi. Šiltai, nuoširdžiai bendravo su vaikais šv. Mišiose, skirtose vaikams. Jaunimui kalbėjo apie viltį, gyvenimo prasmę. Kad jaunystėje kurti planai, jaunystės vizijos virstų realybe, reikia tvirto tikėjimo, valios ,vertybių bagažo, kuris neleistų pasimesti gyvenime. Tikėjimas nėra šalutinis, jis yra dalis mūsų gyvenimo. Dažnas mąsto: „Bažnyčia savo keliu, o gyvenimas – savo. Ateinu į bažnyčią pasimeldžiu, o išeinu ir gyvenu savaip“. Dievas nėra daiktas, todėl nepakanka žinoti, kad Jis yra , reikia Juo gyventi. Į Jo įsakymus žiūrėti ne kaip į draudimą, o kaip į patarimą. Baigdamas rekolekcijas kun. E. Jotkus palinkėjo su meile priimti kiekvieną žmogų. Galima perskaityti daug knygų, Šv. Raštą, baigti aukštąjį mokslą ar net kelis, tačiau,jei širdyje nebus tikrosios meilės, žmogus nesijaus pats laimingas ir kitiems šalia jo bus sunku. |
|||||||||
|