Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Apaštališkojo nuncijaus Baltijos šalyse arkivyskupo Pedro López Quintana homilija

Homilija pasakyta bazilikos titulo suteikimo proga
2015 m. balandžio 6-ąją, antrąją šv. Velykų dieną,
švenčiant Eucharistiją Kauno Kristaus Prisikėlimo šventovėje

Garbingieji broliai vyskupai,
Brangūs broliai ir seserys!

 

Šį velykinį rytą išgyvename džiaugsmo ir vienybės akimirką švęsdami šventąją Eucharistiją.

Širdingai sveikinu Jo Ekscelenciją Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių ir dėkoju už nuoširdų ir brolišką pakvietimą vadovauti šiai Eucharistijai. Su džiaugsmu sveikinu visus brolius vyskupus ir valdžios atstovus. Mano širdingas sveikinimas jums visiems, brangūs broliai ir seserys, kunigai, pašvęstojo gyvenimo asmenys ir pasauliečiai. Dėkoju jums visiems už priėmimą ir suteiktą progą švęsti kartu su jumis šią Eucharistiją. Visame šiame susibūrime matau jūsų meilės ir maldos už Šventąjį Tėvą Pranciškų ženklą, kuris mane siuntė pas jus, kaip savo atstovą išreikšti jo rūpestį, jo meilę ir artumą.

Negaliu nuslėpti savo didžiulio džiaugsmo galėdamas vadovauti šiam velykiniam šventimui šioje gražioje Kauno bažnyčioje, dedikuotoje būtent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimui, ypač kai ją šiandien iškilmingai pakeliame į Mažosios Bazilikos didingumą.

Mažosios Bazilikos titulo suteikimas šiai simbolinei Kauno Bažnyčiai yra ženklas Šventojo Tėvo Pranciškaus dėmesio ir tėviško rūpesčio jūsų arkivyskupija ir visa Lietuva.

Šis titulas reiškia išskirtinį ryšį su Romos Bažnyčia ir su Aukščiausiuoju Pontifiku.

Tai daugiau nei garbės titulas, tai įpareigojimas, kuris reiškiasi liturginio gyvenimo intensyvumu bei pavyzdine artimo meile.

Daug svarbiau nei privilegijų titulas, kaip tai dažnai klaidingai suprantama pasaulio mąstysenoje, „Mažosios Bazilikos“ titulas turėtų būti suprantamas kaip ypatingas kvietimas būti Popiežiaus mokymo skleidėjais. Puikiai suprantame, koks reiklus yra šis mokymas ypač šiais paskutiniaisiais laikais.

Linkiu, dar daugiau esu tikras, kad ši mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Mažoji Bazilika, mokės gyventi pagal šį įpareigojimą ir šį pašaukimą, apšviesdama visas kitas vyskupijos ir visos Lietuvos Bažnyčias.

Tad Bazilika, bet kuri Bazilika, netampa pati savyje privilegija be priežasties ir be pateisinimo. Bazilika, bet kuri Bazilika, yra tam kad visų pirmiausiai būtų matomas jos teritorinis gyvenimas ir istorija su ypatinga misija; būtent, kad kaip įmanoma stipriau, skambiau ir įtikinamiau skleistų Dievo Žodį ir Bažnyčios Mokymą.

Todėl Bazilikai suteikiamos visos dvasinių malonių galimybės. Galimybė naudotis Bažnyčios teikiamais dvasiniais turtais – tais, kuriuos žinome kaip atlaidus – kuriuos gauname gyvendami intensyvų maldos ir meilės gyvenimą.

Ką tik girdėta Evangelija pagal Matą mums sako, kad pamačiusios angelus skelbusius prisikėlimą moterys išsigando ir tuo pat metu patyrė didžiulį džiaugsmą. Bet džiaugsmas negali būti pilnas, kol neapsireikš pats Jėzus. Ir Jėzus ateina: „Sveikos!“ Dabar džiaugsmas pilnas: gali būti šalia, vėl apkabinti jo kojas, garbinti jį: jis yra Viešpats! Viešpats prisikėlė!
Tai Jėzus, kaip psalmė sako, mums rodo gyvenimo kelią, mus pripildo džiaugsmu, kuris yra matomas nematomojo Dievo buvimas.

Bet šioms moterims susitikimas su prisikėlusiu Kristumi yra ir kvietimas misijai: jos negali pasilikti ramios šalia Jėzaus, kad džiaugtųsi jo buvimu, nes džiaugsmas joms yra teikiamas misijai: „Eikite ir pasakykite mano broliams, kad eitų į Galilėją ir ten mane pamatys“.

Mums taip pat prisikėlimo džiaugsmas turi tapti įsipareigojimu skelbimui, misijai. Tada, kai Viešpats mums suteikia džiaugsmą būti šalia jo, kontempliuoti jo veidą, tai yra tam, kad paskui mes bėgtume dalintis šiuo džiaugsmu su visais mūsų broliais ir seserimis.

Antroje Evangelijos dalyje matome kitą prisikėlimo šviesos efektą, negatyvų efektą tiems, kurie nepasiruošę priimti. Kareiviai, kurie saugojo kapą, ir vyresnieji susitaria kartu atmesti tai, kad matė šviesą ir pareiškia: „jo mokiniai atėjo nakčia ir pavogė jį, kai mes miegojome“.

Šv. Augustinas juokiasi iš šių žmonių: „Jeigu miegojo, tai kaip jie galėjo matyti mokinius, kurie pavogė kūną?“. Jų liudijimas pats save sunaikina.

Visuomet bus žmonių, kurie stengsis nuslėpti tiesą, kurie užsidarydami nuo dieviškos šviesos, slėpsis gindami savo interesus, vis labiau toldami nuo paprastumo ir tiesos vis labiau painiodami tai, kas jau ir taip supainiota.

Tik tie, kurie atsiveria tiesai, bus ramybėje ir galės eiti pirmyn visiškame paprastume.

Labai svarbu atkreipti į tai dėmesį, nes ir mūsų dienomis, žvelgdami į naujosios Mažosios Bazilikos ne taip seną istoriją, galime matyti panašią realybę.

Pastatytą tuo metu, kai jūs prisikėlėte kaip laisva tauta. Jau pačioje pradžioje buvo troškimas, kad tai būtų „Dievo tautos memorialas“, kaip padėkos už atgautos nepriklausomybės ir galimybės gyventi šviesoje ir laisvėje ženklas.

Deja, kaip jau girdėjome Viešpaties prisikėlimo pasakojime, taip pat ir čia, tam tikru metu buvo norėta sugriauti šį tautos atgimimo ženklą, tada, kai buvo sustabdytas projektas ir pastatas buvo pritaikytas radijo gamyklai. Kokia siaubinga ironija!

Bet šiandien, šis pastatas, vėl iš naujo šviečia, kaip jūsų atgimimo laisvėje ženklas, ir jis yra ryškus šviesos žiburys, kuris mums yra prisikėlusio Kristaus šviesa, tiesa ir gyvenimas.

Šioje velykinėje iškilmėje, švęsdami šios bažnyčios pakėlimą Mažąja Bazilika, kuri mums primena ir leidžia pajusti Prisikėlusiojo Kristaus mūsų Viešpaties buvimą, prašykime Viešpatį per mūsų Motiną Mariją, Velykinio džiaugsmo Mergelę, dovanos visuomet būti pilnai atsivėrusiais jo šviesai ir pilnai pasiruošusiais misijai, į kurią esame kviečiami.

Garbė Jėzui Kristui!

   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015