Sekmadienį, kovo 17d., Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos kelios šeimos važiavome į Alytaus šv. Kazimiero bažnyčią. Skubėjome kaip įmanydami į Sumos šv. Mišias. Bažnyčia erdvi, moderni. Dėmesį prikaustanti šv. Kazimiero skulptūra vaizduoja šventąjį, laikantį rankoje kryžių, atgręžtą į save, žiūrintį meiliai, pagarbiai, nepaprastai dėmesingai, tarsi klausiantį – ką dar galėčiau dėl Tavęs, Viešpatie, padaryti? Labai patiko giedoti kartu su parapijos choru – nes giesmių tekstai buvo rodomi projektoriumi ant sienos. Giesmės negirdėtos, bet labai guodžiančios ir stiprinančios vargstančio kasdienybėje širdį.
Po šv. Mišių, sustiprinti Eucharistija ir palaiminimu, susitikome su Šv. Kazimiero parapijos gide Gita, kuri mus supažindino su palaimintuoju Karoliu Akučiu, kurio pirmo laipsnio relikvijos, saugomos šioje bažnyčioje. Gidė paliudijo nepaprastą istoriją apie tai, kaip vieno asmens (klebono Ryčio Baltrušaičio) užsidegimas ir svajonė, atiduota Dievo vedimui, išsipildė šimtų procentų ir dabar veikia kaip parapijos širdis.
Karolis Akutis labai mylėjo Jėzų ir jis, būdamas 7 metų, priėmė Pirmąją Komuniją, nes troško susitikti su Jėzumi Eucharistijoje. Palaimintasis sakydavo: „Eucharistija yra mano greitkelis į dangų.“ Karolis naudojo naująsias technologijas skelbti Evangeliją ir skleisti žinią apie Eucharistiją, todėl jis sukūrė internetinę svetainę miracolleucaristici.org apie eucharistinius stebuklus. Jis stebėdavosi, kodėl žmonės grūdasi į koncertus, parduotuves, bet nesigrūda į adoraciją… savo meilę Kristui jis natūraliai išreikšdavo šelpdamas vargetas savo daiktais ar maistu.
Įdomu tai, kad palaimintasis Karolis gyveno kaip ir dauguma jo amžiaus jaunuolių. Jis mėgo kompiuterinius žaidimus, pasivaikščiojimus kalnais, gyvūnus… Tai liudijimas ir didžiulis padrąsinimas mums, tėvams, kad Dievas pasiekia kiekvieną vaiką, kad Dievas yra gyvas ir nereikia kažkokių išskirtinių savybių ar ypatingo gyvenimo būdo, kad Dievas imtų veikti asmeniniame gyvenime. Tik svarbu supažinti savo vaikus su tikėjimu ir liudyti meilę Dievui savo gyvenimu. Kita palaimintojo Karolio Akučio mintis, įstrigusi širdin apie tai, kad mes gimstame originalais, o numirštame kaip kopijos. Manau, čia yra užduota mintis tolimesniems parapijos šeimų susitikimams ir diskusijoms apie tai, kas mes esame, kur einame, ir kaip, krikščioniškai auklėjant vaikus, padėti jiems likti “originalais”. Kaip mums patiems išlikti originalais pasaulyje, kur tiek klišių, „sektinų pavyzdžių“ ir protokolų.
Būdamas penkiolikos metų, Karolis Akutis susirgo ūmine liaukemija ir po penkių dienų mirė. Greitai Karolio šventumo garsas pasklido po pasaulį ir jo užtariami tikintieji patiria įvairių Dievo gydančių malonių: sergantys sunkiomis ligomis, įvairių priklausomybių varginami žmonės, arba šeimos, patiriančios vaisingumo problemų. Pasimeldę prie palaimintojo Karolio Akučio relikvijų ir pavedę jam savo vaikus, savo artimuosius su naujomis jėgomis ir mintimis grįžome Kaunan, į savo Kristaus Prisikėlimo parapiją, toliau čia darbuotis ir ieškoti savo tapatybės bei ruoštis artėjančioms šv. Velykoms.
Evelina Ambrazevičienė (Jaunų šeimų ratelis)
