Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Skelbimai

Gegužės 21 – 23 d. kun. prof. Antano Paškaus palaikų perlaidojimas

Paskelbta: 2008-04-17

Gegužės 21 d. 13. 00 val. kortežo su  velionio kun. prof. A.Paškaus palaikais urnoje sutikimas, apeigos bažnyčioje; 18.00 val. šv. Mišios;

Gegužės 22 d. 18.00 val. šv. Mišios

Gegužės 23 d. 11.00 val. šv. Mišios; po jų 12.30 val. urna laidojama  bažnyčios kolumbariume.

 

PROFESORIUS, PSICHOLOGIJOS 
IR FILOSOFIJOS MOKSLŲ DAKTARAS

KUNIGAS ANTANAS PAŠKUS

1922 01 14 – 2008 02 14

 

 

 

 

Vyskupo Jono Kaunecko nekrologas apie velionį kun. A. Paškų.

2008-02-19 

Užgeso didelis Lietuvos šviesulys, švietęs mums savo išmintimi. Savo giliomis įžvalgomis jis padėjo mums šio gyvenimo painiavose, teorijų įvairovėje rasti tikrąją tiesą. Jo moksliniai darbai nepaprastai vertingi. Jie visada turtins lietuvių mokslą bei dvasią. Tie darbai tiesiog amžini. Todėl mes neliūdime, netekę profesoriaus ir kunigo A. Paškaus, nes jo darbai pasilieka su mumis. Savo kilniais darbais ir savo geradarybėmis jis nusipelnė dangaus Tėvo gausių malonių. Ir iš ten jis dar daugiau gali mums padėti ir mus remti.

Antanas Paškus gimė 1922 m. sausio 14 d. Branislaviškio vienkemyje (Kurklių vlsč., Ukmergės apskrityje). 1942 m. baigė Ukmergės gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Artėjant sovietų okupacijai, kartu su kitais klierikais pasitraukė į Vokietiją. 1944-45m. mokslus tęsė Eichštėto (Eichstätt) kunigų seminarijoje. Toliau studijavo Italijoje (1945-1949 m. – Romos Gregorianumo universitete). Kunigu įšventintas 1948 m. 1949-1952 m. Miuncheno universitete studijavo psichologiją ir filosofiją. Nuo 1953m. iki 1959m. ėjo Vasario 16-sios lietuvių gimnazijos Vokietijoje kapeliono ir dvasinio vadovo pareigas. 1957 m. atvyko į JAV, 3 metus dirbo Norwičo parapijoje (Konektituto vyskupijoje) vikaru ir psichologiniu konsultantu. Atvykęs į Njujorką, gilino mokslines studijas Kolumbijos ir Fordhamo universitetuose. 1961-1964m. ir 1969-1973m. dėstė psicholigiją Gannon kolegijoje (Erie, Pensilvanijaoje, JAV). 1964-1969m. – profesorius asistentas šv. Jono universitete (Jamaica, Niujorko valstija). 1970-1973m. – klinikinis psichologas Hammot psichologinėje ligoninėje (Erie, Pensilvanijoje). 1973-1977m. – asocijuotas profesorius Otavos (Kanadoje) universitete. 1978-1980m. – Somerset ligoninės (Pensilvanijoje) psichologinio skyriaus konsultatorius, vyriausiasis psichologas. 1980-81m. – Jacksone (Rytų Luizianoje) psichologas. Nuo 1981m iki išėjimo į pensiją dirbo Norvičo vyskupijos konsultacinio centro ir tarptautinio kunigų ir vienuolių terapijos centro (JAV Konektituto valstijoje) klinikiniu psichologu.

Išėjęs į pensiją, apsigyveno South Orange (Nju Džersio valstijoje), pagrindinį dėmesį skirdamas knygų ir straipsnių rašymui. Parašė 14 knygų ir per 50 straipsnių. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje – „Ateitis“, „Aidai“ ir „Laiškai lietuviams”. Dirbo su studentais ateitininkais.

Talkino Amerikos lietuvių pastoracijoje: parapijose (Kearny, Our Lady of Sorrows, Patersone, Elizabeto šv. Petro ir Povilo) ir įvairiose konferencijose.

Atgavus Lietuvai laisvę, nuolat keliavo į Lietuvą – dėstė Lietuvos universitetuose ir kunigų seminarijose. Paskutinius kelis metus jau nebeatvažiuodavo į Lietuvą. Po sunkios ligos mirė š. m. vasario 14d. A. Paškus bus laidojamas Lietuvoje, kai pavyks sutvarkyti visus reikalingus pervežimui formalumus.

Lietuva neteko ne tik mokslininko, bet ir didelio geradario. Jis daug kam Lietuvoje padėjo materialiai, ypač rėmė siekiančius mokslų. O paskutines savo santaupas prieš mirtį per Lietuvių katalikų religinę šalpą atidavė Panevėžio katedros senelių namų įrengimui. Šitaip jis krovė sau lobį danguje (taip jis išsireiškė ne viename savo laiške).

Meldžiamės už kilnųjį tautietį, kunigą, mokslininką, Žmogų iš didžiosios raidės ir tikime, kad jis, nuėjęs į Tėvo namus, iš ten mus laimina. Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia, tegul ilsisi ramybėje.

Prof. A. Paškaus kūrybos apžvalga

Prof. A. Paškus – nepaprastai plataus intelekto. Jo parašytos knygos apžvelgia giliausias psichologijos ir filosofijos problemas, nagrinėja socialinius-moralinius klausimus. Skaitytojų dėmesį jis ypatingai nukreipia į dabartinių laikų dvasinių neramumų pasireiškimus, skatina susimąstyti apie problemų kryptis ir priežastis. Ir nuostabu: visada suranda problemų sprendimą.

Nežiūrint nepaprastai aukšto filosofinio ir psichologinio išsilavinimo bei gilios mokslinės patirties, giliausias mokslines mintis jis dėsto labai paprastai, pagrįsdamas daugybe faktų iš mokslinių tyrimų, gyvenimo ir net meninės ar filosofinės literatūros. Tokio paprasto gilių minčių dėstymo turėtų iš jo mokytis visi Lietuvos kunigai ir mokslininkai.

Labiausiai Antanas Paškus susirūpinęs tikinčiųjų krikščionių padėtimi šiandieniame, tokiame priešiškame tikėjimui pasaulyje. Jis tiesiog dega troškimu pataisyti, atnaujinti tą pasaulį. Tai taip artima jam, ateitininkui. Juk priešakiniai krikščionys – ateitininkai yra užsibrėžę „Visa atnaujinti Kristuje“. Knygoje „Krikščionis ir šiandiena“ jis moksliškai pagrindžia tą pasaulio atnaujinimo būtinybę.

Taip, krikščionis šiandieniame pasaulyje sutinka daugybę krikščioniškai tiesai svetimų gyvenimo formų. Tačiau, nežiūrint to, užuot atmetęs tas formas, krikščionis turi eiti dialektikos keliu, rodydamas atvirumą pasauliui, bet kartu ir ištikimybę Kristui. Vertindamas šiandienos pasaulį, A. Paškus įžvelgia du kraštutinius pavojus – Rytuose marksizmu dangstomą valstybinį totalitarizmą ir Vakaruose įsigalėjusį rūpestį savojo „aš“ neribotu išpildymu. Savyje šios abi gyvenimo formos yra pražūtingos, nes jos abi iškreipia žmogaus veidą. Norint sukrikščioninti šias gyvenimo formas, krikščionis pats visų pirma turi atsinaujinti, siekdamas pilnutinės asmenybės. Autoriaus žodžiais: „katastrofos bus išvengta, jeigu mes, krikščionys, nelaukdami Bažnyčios atsinaujinimo, drįsime patys atsinaujinti“.[1] Tiesiausias kelias į religinį atsinaujinimą yra per pirmaprades krikščioniškas dorybes: neturtą, tyraširdiškumą ir klusnumą, kurias autorius aptaria šiuolaikinių studijų bei įžvalgų šviesoje. Tik atsinaujinęs krikščionis galės atnaujinti ir žemės veidą. Kaip norėtųsi, kad visi krikščionys išgirstų šį Profesoriaus kvietimą!

Jis negali praeiti nė pro kitą bandymą sunaikinti tikėjimą psichologijos pagalba. Jo dėka galime gerai ir giliai pažinti ir įvertinti tikėjimo ir moralės atžvilgiu garsiuosius psichoanalizės ir logoterapijos kūrėjus Froidą (Sigmund Freud) ir Franklį (Viktor Emil Frank), visą jų mokymą.[2] A. Paškus atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kaip Froidas bando modernų žmogų įtikinti, jog tikėjimas – tai tik iliuzija, tik psichologinė žmogaus problema. Profesorius tiesiog sutriuškina Froido argumentus ir įrodo, kad paties Froido netikėjimas ypač susijęs su jo paties psichologinėmis problemomis, su jo taip mėgstamu Edipo kompleksu[3].

Nepaprastai įdomiai, patraukliai, įtaigiai jis išnagrinėja taip pat psichologines rašytojų P. Sartro ir E. Hemingvėjaus asmenybių krizes, jų kelią į netikėjimą;[4] taip pat daugelio kitų pasauliui gerai žinomų asmenybių tikėjimą ir netikėjimą, jų pasaulėžiūros pagrindus. A. Paškaus knygos gali labai daug padėti mokytojams, auklėtojams, kunigams. Asmenybės ir tikėjimo ugdymui tokios knygos yra didžiausias lobis. Jis nepaprastai detaliai įvertina tikėjimo ir netikėjimo problemas, asmenybės brandą įvairiais žmogaus amžiaus tarpsniais. Profesoriaus dėka galime neklaidžioti, ieškodami mokslinės tiesos ir įvairių ateistinių-filosofinių mokyklų įvertinimo. Jis tiesiog demaskuoja šios srities mokslinius ir literatūrinius mitus. Jo žodžiais tariant, „vadinamosios moksliškos psichologijos, sociologijos ir istorijos ar tik neminta jų pačių sukurtais mitais? Reikia pripažinti, kad, nuėmus akademinio objektyvizmo kaukę nuo tų humanitarinių ‚mokslų atstovų‘ veidų, pamatysime, jog jų ‚mokslinės‘ prielaidos tėra tik jų pačių sugalvotos pasaulėžiūrinės dogmos“.[5]

Ypač reikšmingi A. Paškaus darbai, įvertinant šiuolaikinius Amerikos mąstytojus. Pavyzdžiui, toks John Dewey galima sakyti tiesiog formavo visą šiuolaikinės Amerikos dvasią. Stebėtina, koks tas mąstytojas įvairiapusis. John Dewey garbintojai ir šiandien jį vadina Amerikos Aristoteliu filosofijoje, Koperniku pedagogikoje. Linkolnu demokratijoje. Tiesa, priešininkai jį, bandžiusį palaidoti Dievą, lygina su Marksu ir Nitče. Tačiau visi oponentai ir sekėjai pripažįsta jį jėga, su kuria reikia skaitytis; vadu, kuriam privalu nusilenkti arba pasipriešinti; mokytoju, kurį turime priimti arba atmesti. Šis Amerikos filosofas tiesiog formavo Amerikos mokyklas, jų struktūrą[6]. To rezultate „pasaulėžiūrinis Amerikos mokyklų neutralumas vis dar tebekraujuoja ir šiandien“[7] – taip nuostabiai tiksliai A. Paškus įvertina Amerikos mokyklos degradavimą (jas šiandien tenka prižiūrėti policijos ginklų pagalba). Sunku surasti tikslesnį apibūdinimą. A. Paškus tiesiog nuvainikuoja tą Amerikos „mokytoją“ John Dewey: pasirodo, tas „Amerikos Aristotelis“ buvo ypač veikiamas sovietų ir žavėjosi net ... sovietų kalėjimais ir palankiai žiūrėjo į masines žudynes Rusijoje „kaip į didžiulį mokslinį eksperimentą“.[8] Kažin, ar kas sugebės tokiam „garsenybei“ suduoti baisesnį smūgį?!

Taip pat įtaigiai jis nagrinėja evoliucijos teoriją. Tinkamai ir teisingai suprasta evoliucija nė kiek neprieštarauja tikėjimui. Atvirkščiai, darosi aišku, kad evoliucija – tai tvėrimo akto dalis. Pasitelkęs Tejarą de Šardeną (Teilhard de Chardin), Paškus atskleidžia nuostabų evoliucijos tikslingumą: „visatoje aiškiai veikia organizuojantys principai“.[9] Tejaras de Šardenas padeda mums rasti Dievo veikimą evoliucijoje. Jis įrodo, kad evoliucijos paskutinis taškas – dvasia. Būtent, „evoliucija vyksta dvasios link.“[10]

Tejaro de Šardeno evoliucijos teorija šiuolaikinių mokslininkų tarpe ypatingai populiari. Tad trumpam įsigilinkime į Tejaro de Šardeno evoliucijos aiškinimą.

Kai Tejaro de Šardeno komanda rado netoli Pekino sinantropo palaikus, jis sukūrė naują originalią pasaulio kilmės teoriją, kuri savo originalumu sudomino visą pasaulį. Kosmose jis randa nenumaldomą evoliucijos potraukį – iš paprastesnių dalykų į sudėtingesnius. Tas vystymasis, anot jo, vyksta nesibaigiančiu tvėrimo aktu. Du labai ryškūs vystymosi taškai – tai gyvybės ir žmogaus kilmė. Tie slenksčiai peržengiami ne lėtu pasikeitimu, bet labai staigiu naujos kokybės sąmoningu įliejimu. Ir dar nuostabiau: kai materija veržiasi į nulį (mokslininkų tarpe populiari šilumos išsisklaidymo teorija[11]), dvasia veržiasi į vis didesnį tobulėjimą, į vis naujus ieškojimus, į pabaigą, į omegą. Ši apaštalo Jono minima „Alfa ir Omega“[12] pagal Tejarą de Šardeną – tai Kristaus - Dievažmogio vedamos evoliucijos pradžia ir pabaiga. „Omega yra aukščiausia sąmonė, aukščiausias asmuo, centrų Centras, pirmasis judintojas. Visa evoliucija veržiasi į Kristaus pilnybę“.[13] Evoliucija privalo turėti savo pagrindą, kurį mes vadiname Dievu, o Tejaras vadina Omega.[14] Tejaro de Šardeno evoliucionizmas, kartais besiribojantis su panteizmu ir panpsichizmu, turi tą privalumą, kad sugriauna prieštarą tarp gamtos mokslų ir teologijos.[15]

Šiandien taip madinga ir taip būdinga daugeliui tikėti reinkarnacija ir visokias burtais, atėjusiais iš Rytų pasaulio. Tikras mąstytojas, žmogaus dvasios ir psichologijos žinovas A. Paškus negalėjo pro šias problemas praeiti abejingai. Visa tai ir ypač „New Age“ („Naujojo amžiaus“) idėjų paplitimą žmonijoje jis nagrinėja specialiai tam skirtoje knygoje „Dievai, dvasios ir žmonės ‚Naujajame amžiuje‘“. Kaip taikliai jis cituoja Mircea Eliadą: „pagrindinis dvidešimtojo amžiaus reiškinys nebuvo proletariato diktatūra, bet ne europiečio žmogaus ir jo pasaulio atradimas“. Norint nenorint reikia su tuo nekviestu svečiu susipažinti.[16] Tad tenka autoriui peržvelgti didžiąsias ne europines Rytų religijas: ir Satja Sai Baba fenomeno paplitimą pasaulyje, ir psichoterapinius kultus, ir naujosios pagonybės kultus, ir Krišnos sąmonės draugiją, ir spiritizmą, ir ufonautų kultą, ir žmogų griaunančius destruktyvius kultus (jų tarpe žymiausią šėtono kultą). Nepamiršta A. Paškus išnagrinėti ir taip daugelio žmonių keisto tikėjimo piramidėmis bei kristalais. Kokių tik tamsybių nerasime šiame tokiame moderniame mokslo amžiuje! Rodos, visiškai nesuprantama, kaip išsilavinę žmonės gali tikėti tokiais absurdais. O profesorius, tiesiog kaip tikras žmogaus dvasios gydytojas, nustato 20-21a žmogaus dvasios ligas. Jas pagimdė politika, rinka, apgaulės, tikėjimo praradimas („Nustojęs tikėti Dievą, žmogus ima tikėti viską“ ir ieško alternatyvios religijos, nes be religijos gyventi negali[17]). Tas naujas klaidas taip pat gimdo vertybių krizė, nes „gyvename tokiame pasaulyje, kuriame nėra jokių vertybių, išskyrus rinkos vertybes“ (Christopher‘is Lasch‘as).[18] Labai dažnai nukrypimą į įvairius kultus, kaip į išgelbėjimą, skatina išnaudojimas, skriauda, menkavertiškumo kompleksas, psichologinės ir kitos problemos.[19]

Na, ir plačiausiai A. Paškus nagrinėja žmogaus asmenybės, meilės, seksualumo, instinktų ir net homoseksualumo problemas. Tokias knygas, kaip „Žmogaus meilės“, „Meilė – žmogaus pašaukimas“ ir „Kunigo meilė“ būtina perskaityti kiekvienam, ypač jauniems, nes šių dienų taip baisiai erotizuotame pasaulyje tikram meilės ir draugystės supratimui tiesiog nebeliko vietos, nors kiekvienas žmogus taip labai trokšta meilės. Kai žmogaus gyvenime nebelieka meilės, atsitinka baisiausias dalykas – tai taip dažnai visiškai sugriauna žmogaus asmenybę. Dar tiksliau, kaip sako pats autorius, tai taip sužlugdo žmogų, kad meilė lieka be meilės.[20] Ir dar baisiau: vyrus šių dienų pasaulis taip dažnai verčia moterimis, o moteris – vyrais. Tam užmojui pavykus, pradingtų pusė žmonijos, – teigia A. Paškus.[21] Kokia baisi išvada, skatinanti visus susimąstyti ir kovoti už tikrą meilę...

Paškaus mintys daugeliui padės nepaklysti vadinamuose „meilės“ labirintuose. Jis taikliai išryškina, kaip dažnai šių dienų pasaulis meile vadina paprasčiausią seksą. O kai meilės troškimas suvedamas vien į sekso troškimą, meilės net nebegali būti. Toks žmogus niekada nepatirs meilės. Tokiems net kalbėti apie meilę būtų tuščias dalykas. Aukštesnės meilės sferos jiems yra nepasiekiamos, nes jie gyvena tik seksualine patirtimi.[22]

O su kokiu skausmu Profesorius pastebi, kad meilė šių dienų pasaulyje jau atimama net iš vaikų! Šių dienų lytinis „švietimas“ tiesiog veda vaikus į seksualinę patirtį. Pasaulyje platinamas seksualinis „švietimas“ mažai kuo skiriasi nuo treniruotės „saugiam“ seksui. Buvo viltasi, kad seksualinis švietimas sumažins bent nusikaltimus. Įvyko priešingai. JAV vaikų lytinis piktnaudžiavimas nuo 1960m. pakilo daugiau negu 5000%.[23] Penkis tūkstančius procentų!

Tokių ir panašių, nepaprastai taiklių, pasaulyje vykstančių procesų nagrinėjimo bei įvertinimo pilna A. Paškaus kūryba. Jo įžvalgos, pagrįstos konkrečiais faktais bei moksliniais įrodymais, padeda mums susidaryti tikrą problemų vaizdą ir nepaklysti tose pasaulio problemose. Ko gero, net neįmanoma, kad kas nors sugebėtų giliau minėtas problemas išnagrinėti. A. Paškus tai pasiekė nepaprastu, tiesiog didvyrišku darbštumu.

Tuo didvyrišku darbštumu siekdamas surasti ir visiems parodyti tikrąją tiesą, jis nusipelnė visuotinės pagarbos. Viešpats Jėzus tokius tiesos ieškotojus vadina palaimintais.[24]

Duok, Dieve, kad šiandienė Lietuva sugebėtų pasinaudoti Profesoriaus įžvalgomis ir nepražudytų savo vaikų bei jaunimo Amerikoje seniai praėjusios seksualinės revoliucijos bangose! 
                                                              

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021