Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas, C (Lk 9,11-17). Tėvo diena (2010-06-06)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

 

Šiandien visi trys Šv. Rašto skaitiniai kalba apie duoną, vyną ir palaiminimą. Pirmasis skaitinys iš Senojo Testamento Pradžios knygos paaiškina laiminimo prasmę žydų tikėjime. „Karalius Melchizidekas atnešė duonos ir vyno (...), palaimino Abramą“ (Pr 14,18) Aukščiausiojo Dievo vardu. „Abramas jam davė dešimtinę nuo visko“ (Pr14,20).
Taigi, laiminimas reiškė Dievo malonės perdavimą, o taip pat ir tikinčiųjų padėką. Dievas laimina savo tautą, teikdamas jai savo dovanas, o palaimintieji dėkoja ir prašo: „Viešpatie, palaimink mano sielą!”.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius aprašo Paskutiniąją vakarienę, kai Jėzus laimindamas Duoną ir Vyną kaip atminimą palieka save. Eucharistijoje tuos pačius veiksmus Jėzus atlieka daugindamas porą kepalėlių duonos ir porą žuvelių: „Jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai“ (Lk 9,16).
Tai primena Dievo palaiminimą Senajame Testamente, kur jis yra konkretus, matomas, teikiantis gyvybę, gerovę, vaisingumą. Tūkstantinė minia matė stebuklingą duonos padauginimą, pasisotino, įgavo jėgų, patyrė gerovę.
Eucharistijoje per Dieviškąjį palaiminimą duota gyvybė visai kitokia. Mes maitinamės Kristaus Kūnu ir Krauju, pats Jėzus mistiniu būdu ateina į mūsų širdis, kad sustiprintų mus, padėtų išgyventi Dievo artumą, Jo meilę.

Jėzus duonos ir vyno pavidalais pasiliko Eucharistijoje, kad visi, kurie Jį prima, skelbtų Jo artumą, Jo buvimą per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Jėzus yra mūsų gyvybės duona, mūsų gyvenimo džiaugsmas ir mūsų viltis. Laimingas žmogus, kuris sugeba tai priimti kaip vienintelę, neginčijamą tiesą, kuris priimdamas Švč. Komuniją išgyvena Jėzaus artumą, pasiryžta būti toks kaip Jis: beprotiškai mylintis, pasiaukojantis, pasiryžęs gyvybę už draugus atiduoti.
Į Kristaus Kūno ir Kraujo šventę gražiai įsipina Tėvo diena. Šis vakaras skirtas maldai už amžinybėn iškeliavusius tėvus, kurie jau regi tikrąjį Viešpaties veidą, džiaugiasi Jo artumoje.

Šiandien aplankėte tėvų kapus, papuošėte juos gėlėmis, uždegė žvakutes, prisiminėte kartu praleistas dienas, o dabar atėjote čia, kad nuoširdžia malda paprašytumėte Viešpaties malonių į amžinybę iškeliavusiam tėvui, seneliui. Su kokiomis mintimis stovėjote prie tėvo kapo?

Kažkada skaičiau, nepamenu kur, vieną istoriją apie senyvą tėvą, kurį buvo apleidę trys sūnūs. Žmona jau seniai buvo mirusi. Visą gyvenimą senolis triūsė, kad padėtų sūnums susitvarkyti buitį. Ir štai atėjo diena, kai jis nebepajėgė dirbti, santaupų neturėjo, o sūnūs vos rasdavo laiko užsukti pas tėvą. Tuomet tėvas paprašė savo seno bičiulio pagaminti jam didelį seifą, pripildė jį stiklo šukių ir užrakinęs pastatė po stalu. Kai artimieji atėjo aplankyti tėvo, atsisėdo už stalo, atsitrenkė kojomis į seifą. Sūnūs vos pakėlę seifą, susidomėjo, kas jame yra. Senolis mįslingai nusišypsojo ir nieko nepasakė. Sūnūs nutarė, kad ten santaupos, kurias tėvas sukaupė per visą gyvenimą. Jie suprato, kad negalima šio lobio išleisti iš akių, nusprendė pakaitomis gyventi pas tėvą ir tuo pačiu juo pasirūpinti. Taip tęsėsi nemažai laiko.
Galiausiai tėvas pasiligojo ir mirė. Sūnūs gražiai surengė laidotuves, nes žinojo, kas seife po stalu yra nemažai turto.
Kai po laidotuvių, vos suradę raktą, atidarė seifą ir išvydo ten vien stiklo šukes, nusivylimo šūksniai išsiveržė iš jų lūpų. Vyresnieji piktinosi tėvo apgaule, tik jaunesnysis pravirko ir pasakė: „Man labai gėda, kad privertėm savo tėvą meluoti, kad padėtų mums įvykdyti Dievo įsakymą, kurio jis mus išmokė, kai buvome vaikai“. Kai broliai išėmė stiklo šukes, ant dugno jie pamatė užrašą: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Broliai tylėdami stovėjo nuleidę akis. Galbūt kiekvienas širdyje atsiprašė tėvo ir sukalbėjo maldą, prašydami Dievo malonės ir globos jų tėvui amžinybėje.

Turto troškimas, vardan kurio šiandieninis žmogus pamiršta ne tik Dievą, bet pačius artimiausius žmones, dažnai užslopina pačius švelniausius, gražiausius jausmus. Pats Kristus mokė meilės, paklusnumo, nuolankumo bei ištikimybės Tėvui, Jo įsakymų vykdymui. Kaip Jėzus įvykdė tėvo valią iki galo, taip ir žmogus privalo paklusti Dievo įsakymams, kurių vienas jų yra: Gerbk savo tėvą ir motiną“. Rūpintis jais, kad tyra ir nepriekaištinga sąžine galėtų artintis prie Viešpaties vaišių stalo.

Nuoširdžia malda melsdamiesi už gyvus ir mirusius tėvus, kartu dėkokime Viešpačiui ir šlovinkime Viešpatį: „Jėzau, su meile, ir giliu tikėjimu priimu Tavo Kūną ir Kraują. Nuoširdžiai trokštu tapti toks kaip Tu – mylintis, dovanojantis, atleidžiantis. Kartu prašykime Šventosios Dvasios, kad pripildytų mus gilesnio troškimo būti visiškoje vienybėje su Jėzumi, vadinasi būti tokiais, kaip Jis“. 

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015