Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Dievo gailestingumo šventė (Jn 20,19-31) (2010-04-11)

Klebono mons. V.Grigaravičiaus homilija

 

Šiandien, švęsdami antrąjį sekmadienį po Velykų, mes kviečiami pamąstyti apie Dievo gailestingumą. Dievo gailestingumas – tai ne tas, kuris kyla iš pasaulio. Pasaulio gailestis kyla dažniausiai iš žmogaus egoistinių sumetimų. Stipresnysis gailisi silpnesniojo, kad parodytų savo pranašumą. Vargstančią šeimą galiu sušelpti maistu, rūbais, pagalbos prašančiam galiu numesti keletą centų, bet rodyti meilę?! Ne jau, to tikrai per daug. Galiu mylėti sau lygų, tą, kuris ir man kažką duoda. Pagaliau galiu parodyti dėmesį pavaldiniams, maloniai nusišypsoti, retkarčiais pasakyti kažką gražaus, jei jiems tik to trūksta iki laimės – tai pasaulio mąstymas.

Dievo gailestingumas kyla iš Jo begalinės meilės kiekvienam, ne tik skubančiam pas Jį, šlovinančiam ir garbinančiam Jį, bet vis dar gyvenančiam nuodėmėse, abejonėse, nesugebančiam priimti Jo meilės ir suprasti tikrąją gyvenimo prasmę.
Dievo gailestingoji meilė apsireiškia per Jėzų Kristų: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3,16), kuris įvykdė Dievo valią atiduodamas gyvybę ant kryžiaus ir taip atpirkdamas kiekvieną. Prisikėlęs Kristus apsireiškia mokiniams, sakydamas: „Ramybė jums!” (Jn 20,21).Jis atėjo pas juos, apreikšdamas jiems Savo atleidžainčią meilę. Jis nepriekaištauja, neteisia, nepasmerkia jų už silpnumą, bailumą, neištikimybę, nepasitikėjimą ir nenuovokimą. Jėzus apsireiškė, atsirado tarp jų, esant uždarytoms durims. Taip Jis norėjo sustiprinti mokinių tikėjimą, parodyti jiems, kad Jis iš tiesų yra Tas, kurį „siuntė Tėvas“, savo ruožtu „Jis kvėpė į juos“ ir suteikė Šventąją Dvasią bei galią, atleisti arba sulaikyti nuodėmes (plg Jn 20,21-23). Jėzus atėjo ne tik nuraminti, bet ir kartu parodyti, kad jie yra išrinktieji, kad Jis juos myli ir atėjo dėl kiekvieno iš mūsų.

Ir mes, būdami išsigandę, nusivylę ir apimti baimės taip pat užsisiklendžiame savyje, nenorime nieko matyti, liekame vieni su savo skausmu ir neviltimi.Bet tuomet pro visus raktus, sutraukęs visus pančius, apraizgusius mūsų varganą sielą, ateina Jėzus ir taria: „Ramybė tau!“ Jis ateina pas kiekvieną, dovanodamas savo meilę, atleidžaintis už abejinumą ir nepasitikėjimą. Suprantama „Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį“ (Jn 20,21). Savo džiaugsmu skubėjo pasidalinti su Tomu, kuris buvo nuo jų atsiskyręs ir nesidalino savo išgyvenimais su jais. Tomo nusivylimas Jėzumi buvo toks didelis, kad net nenorėjo patikėti draugų pranešimu. Jis atkirto jiems: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – nepatikėsiu“ (Jn 20,25). Vis dėlto Tomas liko kartu su jais, turėdamas viltį pamatyti Kristų. Po savaitės Jėzus vėl mokiniams apsireiškė. Galima sakyti dėl vienintelio Tomo, nes taręs „Ramybė jums!” kreipėsi į jį: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas, pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27).

Argi ne jaudinantis ir mus padrasinantis Jėzaus poelgis? Jis priima Tomą ir kiekvieną iš mūsų tokį, koks esame; Jėzus atsišaukia į kiekvieno poreikį – išvysti Jo žaizdas. Štai kokia gailestingoji Jėzaus meilė! Ji skirta kiekvienam, kuris nematė prisikėlusiojo Kristaus. Evangelijos skaitinys tai patvirtina: „Šitie Jėzus ženklai yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20,30-31).

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015