Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Verbų sekmadienis C, (Lk 22-14-71; 23,1-56) (2010-03-28)

Klebono mons.  Vytautas Grigaravičiaus homilija

 

Mielieji, šiandien šv. Mišių liturgija prasidėjo Viešpaties Jėzaus Kristaus džiaugsmingu šlovinimu. Iškilminga procesija su palmių šakomis rankose priminė triumfuojantį Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Daugybė žmonių anuomet tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles (...). Priekyje ir iš paskos einantys šaukė:„Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“. (Mk 11,8-9).

Ir štai antroji liturgijos dalis panardino mus į kontrastingą Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį. Šis kontrastas kviečia rimčiai ir susikaupimui einant gavėnios keliu į galutinį tikslą – prisikėlimo rytą.
         Šis sekmadienis kviečia apmąstyti, įsijausti ir dar kartą išgyventi tai, ką Dievas padarė dėl kiekvieno iš mūsų. Kiekvienas paklauskime savęs:
- Ar tikiu, kad Dievas vardan manęs, vardan mano išganymo nužengė iš dangaus, įsikūnijo kuklios mergaitės kūne, kad taptų vienu iš mūsų, netgi mažiausiuoju, pasiryžusiu kiekvienam tarnauti ?
- Ar esu pajėgus suvokti mastą ir dydį Jo meilės, vardan kurios „Jis nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,8)?

Mieli broliai ir seserys, Dievas padovanojo žmogui gyvenimą, dovanai išliejo savo meilę, kad toje meilėje augtume ir patirtume amžinąją palaimą. Tačiau žmogaus puikybė neleidžia iki galo suprasti Dievo meilę ir Jo malonės dovanas. Priešingai ji dažnai verčia atstumti, nusigręžti, tiesiog paprasčiausiai „nusispjaut“ į viską. Ne vienas esame patyrę, kai iš meilės kitam, dovanojame jam savo jausmus, širdį, aukojame viską, kas mums brangu, o jis į viską numoja ranka, paniekina visa , kas buvo gražu ir nuoširdu.
Ką daro tokiu atveju žmogus? – Iš nusivylimo ir skausmo jo puikybė kužda: „Na ir žinokis, gyvenk kaip nori! Gal būt kada nors ir atsipeikėsi, suprasi, įvertinsi… deja, - bus per vėlu…”. O Dievui per vėlu nebūna. Apšmeižtas, išduotas, išsižadėtas, įžeidimais užgauliotas, apspjaudytas, niekintas, nuplaktas, žiauriai sužalotas, prikaltas prie kryžiaus, Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34).

Mieli broliai ir seserys, šiandien žvelgdami į kryžių, sudėkime prie Jėzaus kojų savo baimės, doros stoką, kūno ir sielos ligas, vienišumą, nesaugumą, beviltiškumą, nusivylimą ir visas kitas negeroves, slegiančias mus, stumiančias į nuodėmę ir skatinančias nusigręžti nuo Dievo. Jėzus priėmė viso pasaulio nuodėmės naštą, sutiko, kad būtų priskirtas prie nusidėjėlių, patirtų Dievo rūstybę ir būtų prikaltas prie kryžiaus. Jis atliko permaldavimą už mūsų nuodėmes, kad mes galėtume džiaugtis gyvenimu.

Nuoširdžia malda dėkokime, šlovinkime ir garbinkime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų už Jo Meilę ir prašykime, kad padėtų mums nuolankiai ir klusniai vykdyti Jo meilės įsakymą.
Telaimina Dievas šią Didžiąją savaitę mus visus, apmąstančius Jo meilę ir gailestingumą.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015