Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Šv. Mišios: kaip švenčiama Eucharistija; šv. Mišių dalys; esmingi ir būtini elementai; Jėzaus buvimas Eucharistijoje; šv. Komunijos priėmimas (2009-08-16)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus katechetinė homilija

 

Pereitoje katechezėje aptarėme, kas yra Eucharistija, jos vietą Dievo išganymo plane. Šiandien kalbėsim apie tai, kaip švenčiama Eucharistija, kokios yra šv. Mišių dalys, esmingi ir būtini elementai, apie Jėzaus buvimą Eucharistijoje ir šv. Komunijos priėmimą.

Krikščionys nuo pat pradžių švenčia Eucharistiją ir pagrindinė eucharistinė liturgijos struktūra per visus šimtmečius išliko ta pati iki mūsų dienų. Joje išskiriamos svarbios dvi vieningos visumos dalys:
- susirinkimas, žodžio liturgija su skaitiniais, homilija (pamokslu) ir visuotine malda;
- Eucharistinė (aukos) liturgija su duonos ir vyno atnašavimu, jų konsekracija dėkojimo (Eucharistijos) metu ir Komunija (KBK,1346).

Ar tai neprimena mums prisikėlusio Kristaus pirmųjų vaišių su mokiniais?
Prisiminkime Jo kelionę kartu su dviem mokiniais į Emausą, kaip Jis „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus“(Lk 24,27) aiškino jiems Raštus, po to „vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems (Lk 24,30).

Ir taip iki šių dienų Eucharistijos šventimas prasideda tikinčiųjų susirinkimu į vieną kurią nors maldos vietą. Jų priekyje – pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra vyriausias Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas vadovauja susirinkimui. Susirinkimas kunigui vadovaujant prasideda žegnojimusi, gailesčio aktu, maldavimais, pradžios malda. Sekmadieniais ir švenčių metu kalbamas arba giedamas Garbės himnas.

Pirma dalis – žodžio liturgija apima: „pranašų raštus“, kai skaitomos ištraukos iš Senojo testamento; „apaštalų atsiminimus“, kai skaitomos ištraukos iš apaštalų darbų bei jų laiškų. Tarpe jų giedama arba skaitoma psalmė. Šitą dalį dažniausiai atlieka bendruomenės nariai.
Kunigas (arba vyskupas) perskaito ištrauką iš Evangelijų, po to sako homiliją, kurioje ragina tikinčiuosius priimti Dievo žodį ir gyventi pagal jį. Atskiru vietos ordinaro potvarkiu vietoje homilijos sekmadieniais skaitomos katechezės, kaip tai vyksta šiais liturginiais metais. Sekmadieniais ir iškilmių metu po homilijos seka tikėjimo išpažinimas.
Žodžio liturgija baigiama užtarimų (visuotine) malda už visus žmones, už Bažnyčios reikalus, už Tėvynės ir pasaulio gerovę bei taiką, už visokių bėdų spaudžiančiuosius.

Kita dalis – Eucharistinė liturgija. Į ją įeina:
Atnašavimas. Švenčių metu dažniausiai prie altoriaus procesijoje atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas (vyskupas) Kristaus vardu paaukos eucharistinėje aukoje, ir jie taps Kristaus Kūnu ir Krauju.
Nuo pat pradžių krikščionys drauge su Eucharistijai skirta duona ir vynu atnešdavo ir dovanų, kad pasidalytų jomis su stokojančiais. Rinkliavos paprotys yra Kristaus pavyzdžio įkvėptas. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašė: „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8,9).

Eucharistinės liturgijos dalis apibūdinama graikų kilmės žodžiu:
anafora – tai apeigų šerdis ir kulminacija, dėkojimo ir konsekracijos (perkeitimo) malda, į kurią įeina:
a) dėkojimo giesmė, kuria Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, atpirkimą ir pašventimą.
b) epiklezė (šaukimasis), tai į eucharistinę maldą įeinanti malda, kuria Dievo Dvasios prašoma pašventinti atnašas ant altoriaus, idant jos būtų išganingos jas priimantiems.
c) apsakant Eucharistijos įsteigimą, Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galybe tampa čia esantys duonos ir vyno pavidalais Kristaus Kūnas ir Kraujas – sudabartinama vieną kartą visiems laikams Jo ant kryžiaus paaukotoji auka.
d) po to seka anamnezė (prisiminimas), pagrindinė sakramentų liturgijos sąvoka. Bažnyčia prisimena Jėzaus Kristaus kančią, prisikėlimą ir garbingą įžengimą į dangų; ji atnašauja Tėvui auką Jo Sūnaus, kuris mus sutaikino su Juo.
Anafora baigiama užtarimo malda, kuria Bažnyčia išsako tai, kad Eucharistija yra vieningai švenčiama su visa dangaus ir žemės, gyvųjų ir mirusiųjų Bažnyčia, taip pat vienybėje su Bažnyčios ganytojais – popiežiumi, diecezijos vyskupu, jo kunigais bei diakonais ir su viso pasaulio vyskupais drauge su jų Bažnyčiomis (plg. KBK,1350-1354).

Eucharistija liturgijoje baigiama šv. Komunija. Jos metu, sukalbėjus Viešpaties maldą ir sulaužius duoną, tikintieji gauna „duoną, nužengusią iš dangaus“ ir „išganymo taurę“ – „už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51) save atidavusio Kristaus Kūną ir Kraują (KBK,1355). Šv. Mišios baigiamos kunigo palaiminimu.

Apibendrinant noriu dar kartą akcentuoti:
Eucharistija yra Bažnyčios centras ir viršūnė, nes joje Kristus įjungia savo Bažnyčią ir visus savo narius į šlovinimo ir dėkojimo auką Tėvui, vieną kartą visiems laikams paaukotą ant kryžiaus; per šią auką savo kūnui, kuris yra Bažnyčia, Jis teikia išganymo malones (KBK,1407).

Švenčiant Eucharistiją visuomet skelbiamas Dievo žodis; dėkojama Dievui Tėvui už visas Jo geradarybes, ypač už tai, kad mums dovanojo savo Sūnų; konsekruojami duona ir vynas; dalyvaujama liturginiame pokylyje priimant Viešpaties Kūną ir Kraują (KBK,1408).
Eucharistija yra Kristaus Velykų, tai yra Kristaus gyvenimui, mirimui ir prisikėlimui įvykdyto išganymo, atminimas; ką Kristus nuveikė, sudabartinama liturginiais veiksmais (KBK,1409).
Eucharistinę auką aukoja pats Kristus, amžinas Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas, veikdamas per Jam patarnaujančius kunigus. Taigi, pats Kristus realiai čia esantis duonos ir vyno pavidalais, yra Eucharistinės aukos atnaša (KBK,1410).
Būdama auka, Eucharistija taip pat yra aukojama atsilyginti už gyvųjų bei mirusiųjų nuodėmes ir gauti iš Dievo dvasinių bei žemiškų gėrybių (KBK,1414).
Galiojančia tvarka tiktai pašventinti kunigai gali vadovauti Eucharistijai ir konsekruoti duoną ir vyną, kad jie taptų Viešpaties Kūnu ir Krauju (KBK,1411).

Kitoje katechezėje kalbėsime apie tai, kaip dalyvauti šv. Mišiose.


Literatūra:
Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1996
Katalikų Bažnyčios Katekizmo Santrauka, 2007
Liturginis maldynas, 1992
Jean Lebon. Kaip suprasti liturgiją, 1998
Naujasis Testamentas, 2006

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015