Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės), C (Lk 9, 11b-17) (2022-06-19)

Klebonas mons. V. Grigaravičius

 Mieli broliai ir seserys, šiandien minim Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Šią dieną primenamas stebuklas, kurio metu Jėzus tik penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis pamaitina didžiulę minią. Šis stebuklas yra vienintelis, kuris aprašomas visose keturiose Evangelijose. Tai liudija ypatingą jo reikšmę Evangelijos žiniai.

Šis stebuklas iš tiesų yra svarbus, nes jis išreiškia Mesijo galią ir tuo pačiu parodo Jo meilę bei užuojautą žmonėms. Senojo Testamento Pranašų, Psalmių ir Išminties knygose pranašauta, kad Mesijo laikus lydės dovanų gausybė. Ką tik girdėtas duonos padauginimo stebuklas įvyksta po to, kai mokiniai sugrįžo iš misijos, į kurią juos buvo išsiuntęs Jėzus. Evangelistas Lukas nerašo, ką apaštalai apsakė Jėzui, ką jie buvo nuveikę. Matydamas juos pavargusius, Jėzus pasitraukė su jais į nuošalę. Tačiau „minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos“. Suprantama, poilsio nebuvo. „Jėzus priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo“ (Lk 9, 11).

Vakarui atėjus, mokiniai pirmieji parodė dėmesį ir susirūpinimą žmonėmis. Jie prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „Paleisk žmones (...), kad jie susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esme dykumoje! (Lk 9,12). Į tai Jėzus atsako: „Jūs duokite jiems valgyti!“ (Lk 9,13). Toks Jėzaus atsakymas gali reikšti trejopą prasmę. Pirma, Jėzus mato nuvargusius žmones. Jam gaila jų, nes kelyje, besiblaškydami po apylinkes, jie gali visiškai nusilpti.

 Antra, galbūt tikrina mokinių tikėjimą, norėdamas parodyti, kokią galią turi tikėjimas. Pagaliau, apaštalų atsakymas, kad jie neturi tiek daug duonos tokiai miniai žmonių, o po to jų pamaitinimas Jėzaus galia, akivaizdžiai patvirtins tai, jog Jis yra lauktasis Mesijas. Į minios pamaitinimo veiksmą Jėzus įtraukia ir apaštalus. Jis liepia jiems susodinti žmones būriais po penkiasdešimt. Jie taip ir padarė. „Tuomet paėmęs penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai“ (Lk 9,16). Matyti, stebėti yra viena, bet veiksme pačiam dalyvauti – visai kas kita. Mes taip pat kviečiami ne pasyviai atsėdėti Mišiose, bet aktyviai dalyvauti, po to eiti, skelbti, liudyti.

Mielieji, duonos padauginimo stebukle galima įžvelgti daug daugiau nei paprasčiausią žmonių pamaitinimą. Tai mokiniams turėjo priminti hebrajų pamaitinimą dykumoje, kai Mozė juos vedė iš Egipto tremties; arba pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos girdėjome, kaip Salemo karalius ir kunigas Melchizedekas atnašavo duoną bei vyną ir palaimino Abraomą; arba Antroje Karalių knygoje pranašas Eliziejus stebuklingai pamaitina šimtą vyrų su dešimčia kepalų duonos. Tačiau čia Jėzus pranoksta Eliziejų: su žymiai mažiau pamaitina žymiai daugiau. Pagaliau antrajame skaitinyje šv. Paulius mums primena Paskutinę vakarienę. Jis kalba, jog viską gavo iš Viešpaties Jėzaus, kai tą naktį, kurią buvo išduotas, Jis paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“ (1Kor 11,23-24).

Nors apaštalas Paulius nematė gyvojo Jėzaus „veidas į veidą“, jam tik regėjime pasirodė prisikėlęs Jėzus, taip pat jis pažino Jėzų Jo eucharistiniame Kūne, tačiau komentuodamas Jėzaus žodžius: „Tai yra mano kūnas (...), tai darykite mano atminimui“, jis moko korintiečius kartu ir mus suvokti, kad Eucharistijos dovana apibendrina visą Atpirkimo slėpinį. Kaip ir duonos padauginimo atveju, taip ir Eucharistijoje Jėzus paėmė į savo rankas duoną, laimino, laužė ir padalijo mokiniams. Tą patį padarė ir su vyno taure. Taip Jėzus šį gestą padarė naujosios ir amžinosios sandoros Testamentu, nuolatiniu savo mirties ir prisikėlimo Velykų atminimu.

 Mąstymą baigsiu popiežiaus Pranciškaus žodžiais: „Corpus Domini iškilmė kasmet mus pakviečia atnaujinti nuostabą ir džiaugsmą dėl šios nepaprastos Viešpaties dovanos – Eucharistijos. Priimkime ją dėkingi, ne pasyviai, rutiniškai, bet iš tiesų ištardami „Amen“ Kristaus Kūnui. Kai kunigas mums sako „Kristaus Kūnas“, mes atsakome „Amen“: tegu jis eina iš širdies, su įsitikinimu. Tai Jėzus, Jėzus, kuris mane išgelbėjo; tai Jėzus, kuris ateina duoti jėgų gyvenimui. Tai Jėzus, kuris yra gyvas. Neturime „priprasti“: kas kartą Komuniją priimkime taip tarsi ji būtų pirmoji“. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021