Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

VI Velykų sekmadienis, C (Jn 14, 23-29)(2022-05-22)

Klebonas mons. V. Grigaravičius

Mieli broliai ir seserys Kristuje, jau kuris laikas skaitome Evangelijos pagal Joną 14-ąjį skyrių, kuriame. Jėzus ruošia savo mokinius atsiskyrimui. Šiandien perskaitėm šio skyriaus pabaigą. Ką tik išgirdome Jo žodžius: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“(Jn 14, 23).

 Tai ir pažadas, kartu ir sąlygą, kuri būtina šiam pažadui išsipildyti. Nepakanka mylėti tik protu, bet reikia paklusti Jo įsakymams, paklusti Jo žodžiui. Jėzaus žodžio laikymasis parodo, kad mes Jį pažįstame, gyvename Jame, gyvename tikėjimu ir pasitikėjimu Dievu. Pats Jėzus Kristus yra geriausias paklusnumo ir meilės Dievui pavyzdys. Jis iš meilės ir paklusnumo Tėvui prisiėmė mirtį ant kryžiaus, žinodamas, kad taip laimės daugeliui išganymą amžinajam gyvenimui. Kita vertus „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn 3, 16).

Kitaip tariant, Dievas matydamas kenčiančią, nuodėmėse paskendusią žmoniją, mylėdamas ir būdamas gailestingas, siunčia į pasaulį savo Sūnų. Sūnus turėjo parodyti žmonijai išsigelbėjimo kelią, kuris grįstas meile, tikėjimu ir paklusnumu Dievo valiai. Vykdydamas Tėvo valią, Jėzus iki galo išgėrė Jam skirtą taurę. Nors ant kryžiaus iš nevilties nuskambėjo Jo skausmo šūksnis: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“(Mt 27, 46), tačiau tuoj pat galingu balsu pridūrė: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią!“(Lk 23, 46). Taip Jėzus ant kryžiaus atsidavė Dievui, kuris Jį apleido.

 Toks yra Jo paklusnumas Tėvui iki mirties, iki kryžiaus mirties. Dabar Jėzus reikalauja, kad mes sektume Jo pavyzdžiu ir paklustume Dievo įsakymams, parodydami Jam meilę ir pasitikėjimą. Tikėjimas neatsėjamas nuo paklusnumo, kuris pranašesnis už visas kitas dorybes, nes paklusdami Dievo valiai, atsisakome savo valios. Kartu turim atsiminti, kad paklusnumu ir niekuo kitu mes patys savo jėgomis negalim nusipelnyti išganymo. Tai yra nemokama Dievo dovana. Tikras krikščioniškas paklusnumas kyla iš dėkingumo už malonę, kurią gauname iš Dievo. Toliau Jėzus duoda kitą pažadą: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“(Jn 14, 26).

Tas Globėjas – tai Jėzaus Dvasia, tai dovana, kurią Jis paliko Jį mylintiems, Juo sekantiems, Juo pasitikintiems. Apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiams klausia: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“(1Kor 3, 16). Taip, Globėjas – Šventoji Dvasia gyvena kiekvieno įtikėjusiojo žmogaus širdyje, ir būtų tikra tragedija gyventi nepriėmus šios Jėzaus dovanos. Šią dovaną pirmiausia gauname per Krikštą, vėliau per kitus Įkrikščioninimo sakramentus.

 Šventoji Dvasia parodo mūsų klaidingą galvojimą, pakeičia mūsų gyvenimą, mūsų širdis ir padeda suprasti Dievo Žodį. Šventoji Dvasia yra Tėvo dovana, duodama visiems per Kristų, kad žmogus atgimtų iš naujo. Tik Šventajai Dvasiai veikiant yra įmanomas tikras autentiškas krikščioniškas gyvenimas. Trečioji dovana, kurią Jėzus paliko atsisveikindamas, tai ramybė. Jis kalbėjo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip pasaulis“ (Jn 14, 27).

Taigi, Kristaus ramybė nepanaši į pasaulio duodamą ramybę, kuri pagrįsta žmonių susitarimu. Kristaus ramybė padeda laikytis Dievo Žodžio, sudaro sąlygas tikinčiojo širdyje apsigyventi Dievui. Be Kristaus ramybės neįmanoma tikroji laimė. Kiek daug šiame pasaulyje žmonių, kurie atrodytų turi viską, bet nesijaučia laimingi. Mūsų ramybės garantas, - tai Šventoji Dvasia, kuri visko išmoko ir primena, ką Jėzus yra pasakęs.

Tegul Kristaus ramybė niekada neapleidžia mūsų. Pagaliau, pažadas sugrįžti: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis“(Jn 14, 27c-28). Mieli broliai, seserys, gyvendami šita viltimi, karštai maldaukime: „Šventoji Dvasia, atverk mano širdies akis ir ausis, kad priimčiau visa, ką tu man apreikši apie Jėzų. Padėk man branginti viską, ką man atskleidei, gyventi pagal Tavo įkvėpimus ir laikytis Jėzaus paliktų įsakymų“. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021