Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

V Gavėnios sekmadienis, C (Jn 8,1-11)(2022-04-03)

Klebonas mons. V. Grigaravičius

 

Mieli tikintieji, kitą sekmadienį švęsime iškilmingą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę, kartu skaitysime Jo Kančią pagal Luką. Taigi Gavėnia eina į pabaigą.  

Šv. Mišių liturginiai skaitiniai byloja apie svarbiausią Jėzaus Kristaus misiją – apreikšti Dievo meilę ir gailestingumą. Pereitą sekmadienį skaitėme Evangeliją pagal Luką apie jaunesnįjį sūnų palaidūną, kuris simbolizuoja visus tuos, kurie pasiklysta, nutolsta nuo Dievo, būdami toli nuo Dievo namų - Bažnyčios ir vyresnįjį sūnų, kuris simbolizuoja visus tuos, kurie būdami Dievo namuose, nesijaučia Jo mylimi. Tačiau Dievas myli abu vienodai, pirmas eina pasitikti abiejų, pirmas ištiesia rankas apkabinimui.

Nemažiau jaudinančią istoriją išgirdome šiandien iš Evangelijos pagal Joną apie moterį, sugautą svetimaujant. Svetimavimą smerkia šeštasis Dievo įsakymas. Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome: „Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė – turi mirti“ (Įst 22, 22). Žydai griežtai laikėsi Įstatymų. Jėzus taip pat yra pasakęs, kad atėjo ne panaikinti, bet įvykdyti Įstatymą. Tokiu būdu Jis turėtų elgtis pagal Mozės Įstatymą ir prisidėti užmušant moterį akmenimis.

Kita vertus, jis daug kalbėjo apie Dievo gailestingumą, apie atleidimą, dažnai lankydavosi pas tuos, kurios žmonės laikė nusidėjėliais. Į religingų žmonių priekaištus Jis sakė, jog atėjo ne dėl sveikųjų, o dėl ligonių, tai yra gelbėti nusidėjėlių. Taigi Rašto aiškintojai ir fariziejai šį kartą pastatė Jėzų į labai keblią padėtį. Jei Jis pritars reikalavimui užmėtyti moterį akmenimis, tai praras autoritetą žmonių akyse, nes prieštaraus tam, ką skelbia. Be to, nusižengtų romėnų valdžiai, kuri nepripažino mirties bausmės dėl svetimavimo. Bet, jei nepritars moters egzekucijai, tai bus apkaltintas, jog nepaiso Mozės įstatymo. Tačiau Jėzus, žinodamas, kad kaltintojams visai nerūpi nei Mozės įstatymas, nei ta moteris, o vien troškimas iš Jo lūpų išgirsti tai, ką galėtų panaudoti prieš Jį patį, neskuba su atsakymu. Visų nuostabai „Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės“(Jn 8, 6b). Kaltintojams nesiliovus kamantinėti, Jėzus atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7).

 Kokie galingi ir pamokantys žodžiai! Kaip dažnai mes linkę apkaltinti kitą, tarsi akmenimis apmėtyti piktais, įžeidžiančiais žodžiais. Ar galim kas nors laikyti save be nuodėmės ir turintys teisę kaltinti kitą? Apaštalas Jonas Pirmajame laiške rašo: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“(1Jn 1, 8). Ištaręs lemtingus žodžius, Jėzus vėl pasilenkė ir toliau ramiai rašė. O kaltintojai užuot užmėtę moterį akmenimis ėmė „vienas po kito trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų“(Jn 8, 9a).

 Jie nežinojo apie kokias nuodėmes Jėzus kalba, jie nežinojo, ką Jėzus rašė, galbūt Jis iš tiesų permatė jų praeities gyvenimą ir dabar rašo jų vardus bei vardina kiekvieno nuodėmes. Greičiausiai baimė, kad bus atskleistas jų širdyje slypintis blogis, privertė vogčiomis pasitraukti. „Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo?“(Jn 8, 9b-10a). Atkreipkime dėmesį, kad iki šio momento, Jėzus nė karto nepažvelgė į moterį. Jis nenorėjo prisijungti prie piktų, smerkiančių žvilgsnių, nukreiptų į ją ir taip dar labiau padidinti jos kančią. Netgi neužsiminęs apie jos nuodėmę, Jėzus toliau klausia: „Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“(Jn 8, 10b-11).

 Popiežius Pranciškus šią vietą komentuoja, sakydamas: „Pakanka šito klausimo ir gailestingo, meilės pilno žvilgsnio, kad tas žmogus, galbūt pirmą kartą, pajustų savo orumą, kad jis nėra jo nuodėmė, kad gali pakeisti gyvenimą, išeiti iš savo vergovės, eiti nauju keliu.“ (2016 03 14).

Mielieji, šiandien Evangelija siūlo mums atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, neteisti žmogaus, nes tik Dievas žino, kas slypi žmogaus širdyje ir kodėl vienaip ar kitaip jis pasielgė, netgi kodėl pasirinko blogį. Turime išmokti atleisti ir užmiršti. Nelaikykime širdyje smerkimo, apmaudo, kurie sukels įniršį bei neapykantą, ir taip atitolins mus nuo brolių. Kai savo širdyje vietoj teisimo ir pasmerkimo jausime meilę ir gailestingumą kiekvienam, padėsime jam pradėti naują gyvenimą, suteiksime drąsos kaskart pradėti vis iš nauj

o. Antra, prieš pasmerkiant kitą, žvilgtelėti į savo širdį. Kas aš toks esu, kad galėčiau teisti ar pasmerkti kitus? Vienintelis šventas Dievas yra teisingas ir gali vertai nuteisti. Trečia, Dievas yra gailestingas ir visada yra pasiruošęs atleisti, o atleisdamas visada ragina taisytis. Atleidimas nėra pritarimas nuodėmei, o nuėmimas didelės naštos, kuri slegia mūsų širdis, kad sugebėtume atsiversti ir taisytis. Paskutiniuose Jėzaus žodžiuose moteriai „Eik, ir daugiau nebenusidėk“, matome, kad Jėzus nepateisino svetimavimo, bet būdamas gailestingas, mylintis ir norintis gero, buvo reiklus moteriai, nes nenorėjo palikti jos nuodėmėje.

 Lygiai taip Jis elgiasi su kiekvienu: suteikia visiems žmonėms galimybę atgailauti ir pradėti naują, pakeistą gyvenimą.Dievas suteikia visiems žmonėms galimybę atgailauti ir pradėti naują, pakeistą gyvenimą. Tepadeda mums Mergelė Marija visiškai pasitikėti Dievo gailestingumu, drąsiai artintis prie klausyklos, atlikti nuoširdžią atgailą ir Jėzaus vardu išgirsti kunigo tariamus žodžius: „Eik ir daugiau nebenusidėk“. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021