Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

IV Gavėnios ketvirtadienis, C (Lk 15, 1-3. 11-32)(2022-03-27)

Klebonas mons. V. Grigaravičius


Mieli broliai ir seserys Kristuje, visi mes gerai žinome ką tik girdėtą palyginimą apie sūnų palaidūną. Evangelistas Lukas aprašo dviejų sūnų istoriją.

Abu broliai įkūnijo skirtingą nuo Dievo atitolimą, kuris gali pasireikšti kiekviename žmoguje, esant skirtingoms aplinkybėms. Mes dažniausiai dėmesį sutelkiame į jaunesnįjį sūnų, kuris pareikalavęs savo palikimo dalies, užtrenkė tėvo namų duris ir iškeliavo į tolimą šalį.

Tolimoje šalyje jaunėlis pagaliau pasijuto laisvas nuo tėvo pamokymų, nuo kasdienės rutinos darbuojantis jo ūkyje. Pagaliau prasidėjo tikras gyvenimas! Išsipildė jo slaptos svajonės – gyventi laisvai, be jokių rūpesčių, priekaištų, pamokymų. Neskubėkime pasmerkti jaunėlį brolį, kad jis panoro savarankiškai pažinti pasaulį, pats išspręsti savo problemas ir atrasti savąjį kelią? Kadangi paauglystėje kiekvieną tyko daug pavojų, tai nenuostabu, kad tėvai, turėdami didesnę patirtį, nuolat moko, nurodinėja kas galima, o kas ne.

 Ir tai natūralu, nes jie rūpinasi savo vaikų ateitimi. Tačiau paauglio širdyje sukyla prieštaravimai: „Aš – laisvas žmogus! Tai mano gyvenimas, ne jūsų. Aš trokštu laisvės, kelionių ir viską atrasti bei patirti pats, savarankiškai, be kitų nurodinėjimų. Tad leiskite pasiimti savo mantą ir iškeliauti.“ Kūnu ir siela jaunėlis pasinėrė į savo malonumų tenkinimą. Taip gyvenant, laikas prabėgo labai greitai, pinigai pasibaigė ir kartu baigėsi laimingas gyvenimas. Iš pradžių jis bandė pats sutvarkyti pašlijusią padėtį: įsidarbino pas vieną ūkininką, kuris jį pasiuntė kiaulių ganyti.

Greičiausiai nė vienam jūsų neteko patirti tokios nesėkmės, bet įsivaizduokime save paklydėlio vietoje. Linksmai, be rūpesčių leidusį laiką, o štai dabar alkanas, šeriantis kiaules, negalėdamas „prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės“ (Lk 15, 16). Kokie jausmai gimtų jūsų širdyje? Širdgėla? Neviltis? Gėda? Kaltės jausmas? Galbūt ir jumyse, kaip jaunėlio sūnaus širdyje gimtų noras grįžti namo? Bet baimė būti išvarytam neleis tam ryžtis. Tačiau paklydėlio širdyje vis ruseno viltis. Ji nedavė jam ramybės, kol vieną dieną jam pavyko nugalėti nerimą, baimę „jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą“(Lk 15, 20).

Žinoma nelengva grįžti ten, iš kur išėjai išdidžiai užtrenkęs duris. Jaunėlis buvo pasiruošęs nusižeminti. Dar ganydamas kiaules jis paruošė atsiprašymo kalbą: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ (Lk 15,18-19).

Štai šitaip nusiteikęs jis artinasi prie tėvo namų, pasirengęs praryti karčią piliulę ir nusižeminti prieš tėvą, siekdamas sumažinti jo pyktį. Ir ką gi jis atranda? Dar nespėjus pratarti nė vieno žodžio, jis atsiduria tėvo glėbyje, pajunta karštą bučinį, išgirsta tėvo paliepimą tarnams: „‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado‘. Ir jie pradėjo linksmintis“(Lk 15, 22-25).

 Ko galim pasimokyti iš jaunėlio sūnaus? Ši istorija kalba apie dvasinę bendrystę, iškeliavimą ir sugrįžimą prie ištakų. Kiekvienas žmogus tarsi šis sūnus palaidūnas gali nutolti nuo Dievo ir Bažnyčios. Tačiau turim žinoti, kad mus, sugrįžtančių, visada laukia mylintis ir gailestingas Tėvas. Dabar pažvelkim į vyresnįjį sūnų, kuris visą laiką buvo tėvo namuose. Jis viską darė taip, kaip dera: sunkiai dirbo, rūpinosi savo tėvo turtu. Jis buvo paklusnus, pareigingas, atsidavęs ir ištikimas tėvo namams. Tačiau ne viskas buvo taip gražu, kaip atrodo.

 Įsiklausykime į jo žodžius: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“(Lk 15, 29-30). Kiek pykčio, kiek pagiežos, kiek neapykantos! Jis net nevadina jaunėlio savo broliu, bet paniekinami sako „šitas tavo sūnus“. Kaip pastebim vyresnysis sūnus nesijautė laimingas tėvo namuose. Jo širdis daug metų buvo kupina piktų minčių, kartėlio ir apmaudo. Visa tai kaip uraganas išsiliejo į išorę, sugrįžus jaunesniajam broliui. Taigi iš pažiūros toks dorybingas vyresniojo sūnaus gyvenimas anaiptol nebuvo toks gražus. Neatrodo, kad tėvo ir sūnaus santykiai buvo draugiški ir nuoširdūs, jei sūnus laikė save tik tarnu. Bet tėvas į sūnaus priekaištus bei pasipiktinimą ramiai atsako: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano yra ir tavo!“(Lk 15, 31).

 Tėvas primygtinai sako „tavo brolis“, norėdamas sužadinti vyresniojo sūnaus širdyje atmintį, kaip jie drauge augo žaisdami ir kartu praleido nemažą savo gyvenimo dalį. Mielieji, kiekvienas žmogus taip pat yra ir šis vyresnysis sūnus. Dažnai egoizmas daro jį pavydų, sukietina jo širdį, apakina ir atitolina jį nuo kitų žmonių bei Dievo.

Ir vis dėlto pagrindinis šio palyginimo personažas nėra nė vienas iš sūnų, tačiau tėvas, per kurį išryškėja dangiškojo Tėvo paveikslas. Tik Dievo gerumas ir gailestingumas, tik Jo kantri, laukianti širdis gali atnešti ramybę į kiekvienus namus, į kiekvieną širdį. Kaip tėvas skuba pasitikti savo sūnų, taip ir Dievas pirmas eina tuo keliu, kuris mus atskyrė nuo Jo, kad tikėjimo ir atgailos dėka sugrįžtume pas Jį. Popiežius Pranciškus Dieviškojo Gailestingumo sekmadienį kvietė: „Dievo kantrybė turi mumyse sutikti drąsą sugrįžti pas Jį, kad ir kokia klaida, kokia nuodėmė būtų padaryta mūsų gyvenime (...). Tai yra svarbu: drąsa patikėti save Kristaus gailestingumui, pasitikėti Jo kantrybe, prisiglausti Jo žaizdose“ (2013 m. balandžio 7 d.). Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021