Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

II Gavėnios sekmadienis, C (Lk 9, 28b-36) (2022-03-13)

Klebonas mons. V. Grigaravičius

Mieli broliai ir seserys, šiandien girdėtoje Evangelijoje veiksmas vyksta ant kalno. Nėra tiksliai žinoma, ant kurio. Vieni tyrinėtojai teigia, kad ant Hermono kalno, netoli nuo Cezarijos. Tačiau nuo VI a. Atsimainymo kalnu priimta laikyti Taboro kalną.

Kalnai Biblijoje užima svarbią vietą. Tai Dievo apsireiškimų, susitikimo su Dievu, maldos vieta. Senajame Testamente aprašomi Mozės susitikimai su Dievu ant Sinajaus kalno. Ten jis gauna Dešimt Dievo Įsakymų, parašytų akmens plokštėse. Elijas sutinka Viešpatį ant Karmelio kalno. Jėzaus gyvenime kalnai taip pat užima svarbią vietą. Jis dažnai pasitraukdavo į kalnus melstis, bendrystei su savo dangiškuoju Tėvu. Nuo Palaiminimų kalno pasakė savo garsųjį pamokslą ir paskelbė palaiminimus, nusakančius krikščionio gyvenimo gaires. Pagaliau, ant Golgotos kalno buvo nukryžiuotas.

 Pirmąjį Gavėnios sekmadienį skaitėme apie Jėzaus gundymus dykumoje. Po to prasideda Jėzaus aktyvioji veikla. Šio sekmadienio pasakojimas seka po duonos padauginimo, po Petro tikėjimo išpažinimo: „Tu – Dievo Mesijas“(plg. Lk9, 20b). Tačiau iš karto po šito išpažinimo, Jėzus prabilo apie tai, kad Jam reikės daug kentėti, kad Jis bus „seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels“(Lk 9, 22b). Taip pat Jis pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“(Lk 9, 23).

Suprantama mokiniai buvo sujaudinti, nustebę, suglumę ir jiems sunku buvo suprasti Jėzaus pasakytus žodžius. Todėl Jis nusprendžia savo mokiniams suteikti dvasinę bei psichologinę paramą. Jėzus „pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išraiška pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti“(Lk 28b – 29). Taip Jėzus trijų mokinių akivaizdoje apreiškė savo šlovę. Vienintelis Lukas tiek Jėzaus krikštą, tiek Atsimainymo sceną susieja su Jėzaus malda. Abiem atvejais pasigirsta balsas iš dangaus. Po krikšto balsas prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“(Lk 3, 22b). O dabar girdėjome: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“(Lk 9, 36). Tai turėjo sustiprinti mokinius, jų tikėjimą tuo, kad Jėzus iš tiesų yra Mesijas. Tai turėjo juos sustiprinti ir ateityje, matant Jėzų kankinamą ir kalamą ant kryžiaus. Deja, „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“(Mk 14, 38b).

Skaudžiausią valandą mokiniai apleido Kristų – visi išsibėgiojo, tik mylimiausias mokinys Jonas liko ištikimas iki galo. Ir štai Atsimainymo scenoje pasirodo du vyrai: Mozė ir Elijas, Įstatymo tarpininkas ir pranašų tėvas. Jei skaitome Senąjį Testamentą, tai prisimename, kad Mozei nebuvo lemta įžengti į Pažadėtąją žemę, nes buvo prasižengęs Dievui. Bet štai, dabar, jis stovi šioje žemėje šalia Jėzaus. Abu, Mozė ir Elijas, „pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“(Lk 9,30-31). Tačiau mokiniai dar vis iki galo nesuprato Jėzaus misijos. Jie žvelgė į Jį kaip į Izraelio tautos Gelbėtoją, žemiškąjį karalių, kuris išvaduos iš romėnų jungo ir sukurs laimingą gyvenimą čia, žemėje. Kaip girdėjome: „Petrą ir jo draugus apėmė miegas“ (Lk 9,32 ).

Prisiminkime Getsemanės sodą, kai Jėzus „mirtino sielvarto apimtas“ meldėsi, „Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai“(Lk 22, 44), mokiniai taip pat miegojo. Tuomet tik dangaus angelas Jėzų sustiprino. Išbudę ir pamatę, kas vyksta, Petras iš nuostabos ir džiaugsmo sušuko: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“ (Lk 9,33). Iš tiesų, jis nežinojo, ką kalbąs, - rašo evangelistas Lukas.

 Palapinė primena Dievo buveinę tarp žmonių. Iš tiesų, Dievas tarp mūsų pasilieka trimis būdais: per Įstatymą – Mozę, kuris mus įtvirtina praeityje, per pažadą – Eliją, kuris veda į ateitį, ir per Jėzaus žmogiškumą – dabartį, kurioje įvyksta visa praeitis ir užbaigiama visa ateitis. Tai yra galutinė palapinė tarp žmonių. Ne Petras su kitais dviem pastatys namus Viešpačiui, bet Jis pats yra tikrieji Jo paties ir mūsų namai. Antroje Samuelio knygoje, kai Dovydas norėjo pastatyti namus Viešpačiui, Jis per pranašą Dovydui pasakė, kad pats padarysiąs jam namus, per jį pažadins palikuonį, kuris ir pastatys Jo vardui namus ( žr. 2Sam 7, 11-13).

Krikščionys šioje vietoje įžvelgia Jėzaus asmenį. Petrui bekalbant, „užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando “(Lk 9, 34). Kodėl mokiniai nusigando? Matomai suprato, kad įvyks dar kažkas ypatingo, jiems nesuprantamo. Iš tiesų, iš debesies pasigirdo Dievo balsas. Žydų tradicijoje – regėti Dievo veidą, reiškia mirti. Todėl debesis, kaip ir Padangtė uždengia tris laiminguosius, regėjusius savo Mokytoją dieviškoje šlovėje ir garbėje. Jie buvo ant tiek sujaudinti ir apstulbę, kad „tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą“(Lk 9, 36b).

 Pasibaigus nuostabiam regėjimui ir „balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas“(Lk 9, 36a). Jis vienas nuo šiol apima ir Įstatymą, ir Pranašus. Todėl mes turime Jo klausyti, kaip liepė Tėvo balsas iš dangaus. Tėvas patvirtino, kad Jo Sūnus yra Išganymo kelias kiekvienam, kas tik panorės Juo sekti. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021