Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

VII eilinis sekmadienis, C (Lk 6, 27-38)(2022-02-20)

Klebonas mons. V. Grigaravičius

 

 Mieli tikintieji, ką tik girdėta Evangelijos pagal Luką ištrauka seka tuoj pat po Jėzaus palaiminimų, kuriuos girdėjome pereitą sekmadienį. Palaiminimų esmė ir prasmė yra ta, kad jie atskleidžia krikščioniškąjį požiūrį į tai, kas yra tikroji laimė. O ji yra Dievo karalystės kūrimas. Po palaiminimų Jėzus dėsto, kas vertas Dievo karalystės.
 Šiandien išgirdome, kad svarbiausia yra meilė. Jėzaus pasakyti žodžiai turi aiškų adresatą: „Jums, kurie klausotės, aš sakau“(Lk 6, 27a). Prisiminkime, kad palaiminimus Jėzus bylojo „pakėlęs akis į savo mokinius“(Lk 6, 20). Kitaip tariant, mokymas skirtas kiekvienam krikščioniui, kiekvienam ištikimam Kristaus sekėjui, Jo Evangelijos išpažinėjui, kiekvienam siekiančiam šventumo ir artumo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Pirmasis įsakymas: „mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6, 27b-28) visais laikais kėlė daug diskusijų ir svarstymų. Jeigu Jėzus būtų pasakęs „mylėkite savo artimus, savo brolius“, tai nieko nuostabaus ir niekas nebūtų supratęs, ką naujo Jėzus turi omenyje, sakydamas „meilė“.

Graikų kalboje yra trys žodžiai nusakantys meilę. Vienas jų nusako aistringą vyro meilę moteriai, kitas reiškia asmens meilę artimiesiems ir draugams, tai prisirišimo meilė artimiesiems ir, pagaliau, trečiasis nusako nuoširdų troškimą gėrio kitam, nesvarbu, ką jis daro mums. Tai meilė be jokių kompromisų, nesitikint jokio atlygio. Būtent apie tokią meilę kalba Jėzus. Kas yra priešas, mokiniai labai gerai žinojo. Jie kasdien su juo susidurdavo.

 Pirmiausia jie patirdavo priekaištus, pajuoką ir pažeminimą iš pačių artimiausiųjų dėl to, kad jie viską paliko dėl Jėzaus. Aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei vyraujančios religijos lyderiai laikė juos sektantais, griaunančiais tikėjimą ir nusižengiančiais Įstatymui, todėl juos kartu su Jėzumi persekiojo ir stengėsi pražudyti. Be to, buvo ne tik mokinių, bet visų žydų politinis priešas – Romos imperija. Suprantama, mokiniams, kaip ir visų laikų žmonėms, tekdavo iškęsti priešiškumą, kurio sulaukia kiekvienas prieš srovę einantis žmogus. Visais laikais priešų pakanka ir atrodytų, kad neįmanoma juos mylėti taip kaip moko Jėzus. Iš tiesų tik Dievas taip myli. Tik Jis gali atleisti viską ir visiems. Tik Jis iš meilės nusidėjusiai žmonijai atsiuntė savo vienatinį Sūnų, kuris ant Kryžiaus atpirko pasaulio nuodėmę ir atvėrė kelią į išganymą. Dievas nereikalauja to, kas viršija mūsų jėgas. Jis žino, kad mes esame silpni ir mums sunku mylėti savo įžeidėjus, niekintojus, persekiotojus. Jis trokšta mūsų apsisprendimo eiti kartu su Juo meilės keliu. Tik su Jo pagalba, tik pažinę Jo meilę, tik Jo kvietimas: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“(Lk 6, 36), gali padėti taip mylėti.

 Nepamenu kur, kažkada skaičiau vieną istoriją. Galbūt netiksliai prisimenu ją, bet esmė yra tokia: Teisė vieną jaunuolį, kuris žiauriai nužudė vienintelį našlės sūnų. Teisiamajam paskyrė kalėti 20 metų. Našlė per visą teismą nepratarusi nei žodžio, atsistojo ir visų nuostabai ryžtingai paprašė bausmę sumažinti iki penkerių metų. Kai nuteistąjį vedė iš teismo salės, moteris garsiai sušuko: „Aš pati tave nužudysiu!“ Vėliau ši našlė lankė nuteistąjį kalėjime, nešė jam maisto ir rūbų. Kai baigėsi įkalinimo metas, ji pasitiko vyruką prie kalėjimo vartų ir parsivedė namo, nes jis neturėjo, kur sugrįžti. Vyrukas buvo neramus. Nepaisant, kad moteris elgėsi draugiškai ir švelniai, jis negalėjo pamiršti teisme pasakytų jos žodžių. Kartą išdrįso paklausti, ką ji turėjo omeny. Į tai moteris ramiai atsakė: „Aš ir nužudžiau tavyje senąjį žmogų.Dabar tu tapai nauju žmogumi, kuriančiu gėrį, o ne blogį“. Abu nuoširdžiai apsikabino ir džiaugsmo ašaros pasipylė iš akių. Tokia pamokanti istorija.

 Žinoma, jei mes rūpinsimės tik savimi, tik skaičiuosime mums padarytas skriaudas, tai gan sunku bus mylėti tokia pasiaukojančia meile, kuri nusikaltėlį gražino doram, pilnaverčiam gyvenimui. Mielieji, reikėtų pamąstyti ir apie tai, jog jei yra priešų, vadinasi kažkas jiems negerai. Galbūt jiems trūksta meilės, dėmesio, galbūt jų gyvenime kažkas atsitiko, kad jie pasirinko gyvenime blogį, o ne gėrį. Būtent jiems reikia meilės ir atleidimo. Jei mūsų nekęs ir mes atsakysime tuo pačiu, tai neapykantos, priešiškumo grandinė plėsis ir niekada nenutrūks.

Būkime tais, kurie sutrauko pykčio ir keršto grandines, taip atverdami kelią mūsų Viešpaties Meilės Dvasiai. Mes galim atrasti daug pavyzdžių, iš kurių galima mokytis gailestingumo, atjautos bei pasiaukojančios meilės gyvenime nieko gero nepatyrusiam, viltį praradusiam, gyvenimo klystkeliuose pasiklydusiam žmogui. Prisiminkime pal. arkivyskupą Jurgį Matulaitį, kuris savo gyvenime vadovavosi nuostatą „Nugalėk blogį gerumu“.

Prisiminkime Bažnyčios kankinį, pal. arkivyskupą Teofilių Matulionį Šių dienų dieviškos meilės pavyzdžiu mums yra Laisvės premijos laureatė, disidentė, bebaimė kovotoja už Lietuvos laisvę vienuolė Nijolė Sadūnaitė. Beveik dešimt mėnesių ji buvo kalinama Vilniaus KGB kalėjimo kamerose ir požemiuose. Jokie bandymai sugniuždyti, jokie pažeminimai jos nepalaužė. Nijolės tvirtas tikėjimas ir humoro jausmas varė į neviltį ir sumišimą KGB kalėjimo budelius, kuriuos ji pati šmaikščiai vadino „vargdieniais“, „broliukais kagėbistais“, už kuriuos ji meldžiasi.

Mąstymą baigsiu Šv. Motinos Teresės paraginimo žodžiais: „Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistiški. Vis dėlto mylėkite juos! Jeigu darote gera, žmonės Jums priskiria egoistinius arba savanaudiškus motyvus. Vis dėlto darykite gera! Gerieji Jūsų darbai bus užmiršti rytoj. Vis dėlto darykite gerus darbus!“ Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021