Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

VI eilinis sekmadienis, C (Lk 6, 17.20-26)(2022-02-13)

Klebonas mons. V. Grigaravičius

 Mieli broliai ir seserys Kristuje, ką tik išgirdome Kristaus palaiminimus nuskambėjusius, Kristui su mokiniais nusileidus žemyn nuo kalno ir apsistojus lygumoje. Mat palaiminimų tema nuskamba dviejose Evangelijose pagal Matą ir pagal Luką.
 Evangelistas Matas tai pateikia Jėzaus aktyvios veiklos pradžioje, nors Jis jau buvo pasižymėjęs, nes „vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias“ (Mt 4, 23). Paskui Jėzų „sekė ištisi pulkai žmonių“ (Mt 4, 25) iš įvairių kraštų. Matydamas minias, Jėzus, kaip rašo Matas, užkopė į kalną ir paskelbė devynis palaiminimus. Šiandien evangelistas Lukas perduoda palaiminimus, pasakytus lygumoje. Jų yra tik keturi. Be to, kiekvienam jų pateikiama antitezė. Tai primena Senojo Testamento Įstatymo knygoje paskelbtus Viešpaties žodžius: „Štai! Šiandien padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą. Palaiminimą, jei paklusite Viešpaties, jūsų Dievo įsakymams (...) ir prakeiksmą, jei nepaklusite Viešpaties, jūsų Dievo įsakymams“ (Įst 11, 26-28). Todėl Jėzaus antitezės kartais vadinamos prakeiksmais. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad širdyje To, kuris atėjo į žemę gelbėti pražuvusiųjų, gimtų prakeiksmai. Greičiau tai įspėjimai, kvietimas atsigręžti į tikrąsias vertybes.

Jau ne kartą Šv. Mišių liturgijoje esame aptarę Jėzaus palaiminimus. Tačiau norisi dar kartą priminti, ką reiškia Dievo palaiminimas. Šv. Rašto aiškintojai taip apibrėžia: palaiminimas nurodo tobulą santykį tarp Dievo ir žmogaus. Būti palaimintam, - tai gauti Dievo pažadą laimingam gyvenimui be jokių sąlygų, svarbiausia pasitikėti Dievu.
 Pirmasis palaiminimas nuskambėjo Pradžios knygoje, sukūrus pirmuosius žmones: „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir ją valdykite!““(Pr1, 28). Antrą kartą panašus palaiminimas nuskambėjo, pasibaigus tvanui, Nojui ir jo sūnums.
Pagaliau trečiasis palaiminimas buvo skirtas mūsų protėviui Abraomui, kai jis buvo pašauktas palikti gimtąjį kraštą ir iškeliauti ten, kur jam nurodė Viešpats. Per Abraomą ir mes visi esame gavę palaiminimą, nes Viešpats jam pasakė: „Padarysiu per tave didelę tautą ir tave palaiminsiu: išaukštinsiu tavo vardą ir tu būsi palaiminimas (...), visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“(Pr12, 2-3b). Abraomas per palaiminimą gavo pažadą: gauti žemę ir palikuonių gausybę.
Apskritai Senajame Testamente Dievo palaiminimo ženklas buvo ne skurdas, bet turtai. Patriarchų laimės įvaizdį sudarė ilgas amžius, gėrybių apstumas, vaikų ir vaikaičių būrys. Deja, netgi Dievo išsirinktoji ir mylima tauta dažniau išgyvendavo nelaimes negu pergales. Kiekvieno žmogaus troškimas būti laimingu, todėl Jėzus savo pamokslą pradeda vardydamas, kas iš tiesų yra laimingas. Tačiau Jo nusakytos laimės tezės manau nustebino ne vieną ano meto klausytoją, manau stebina ir šių laikų žmogų menkai pažįstantį Jėzų ir Jo Evangeliją.
 Evangelistas Lukas pabrėžia, kad Jėzus „pakėlęs akis į savo mokinius“, vadinasi žodžiai skirti Jo sekėjams, taip pat ir mums. Taigi, Jėzus prabyla: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti“ (Lk 6, 20-21). Kaip anuomet taip ir dabar daugelis mano, kad žmogus laimingas, jei yra turtingas ir džiaugiasi žemiškais malonumais. Todėl dar labiau nustebina kur kas griežtesni Jėzaus žodžiai: „Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani“(Lk 6, 24-25). Ką Jėzus turi omenyje taip sakydamas?
Atrodytų, kad Jėzus laimina tik visus vargdienius, alkstančius, verkiančius, persekiojamus ir pasmerkia visus turtingus, sočius, besijuokiančius. Tokia išvada būtų klaidinga. Ji nevisiškai atspindėtų Evangelijos tikrovę, nes pats Jėzus nevengė bendrauti su turtuoliais ir kartu su jais valgyti prie vieno stalo. Tarp Jėzaus bičiulių ir sekėjų buvo turtingų žmonių. Jis naudojosi Lozoriaus, Mortos ir Marijos namų svetingumu.
 Jėzaus mokinys Juozapas iš Arimatėjos buvo turtingas žmogus, tačiau drauge teisus ir geras. Pats Jėzus, nebūdamas prisirišęs prie jokių žemiškųjų gėrybių, pasirinko gyventi medžiaginiame neturte: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Mt 8, 20), - skaitome Mato Evangelijoje.
Taip pat žinome daug šventųjų, kurie atsisakė materialiojo turto ir pasirinko vargdienio kelią, kad visa širdimi galėtų tarnauti Dievui ir žmonėms. Jėzus nieko nepasmerkia, tik perspėja, kad tam tikras gyvenimo būdas apiplėšia žmogaus sielą. Žmogus yra beturtis, jei jis tiki esąs turtingas vien tik todėl, jog turi daug materialaus gėrio, yra išsilavinęs, sveikas ir gražus. Toks mėgavimasis savimi yra skurdžios sielos požymis. Būti vargdieniu dvasioje, - tai būti nuolankios ir atgailaujančios širdies. Beje nuolankumą nereikia painioti su veidmainiavimu, pataikavimu, siekiant įtikti, gerai užsirekomenduoti. Jėzus kalba apie tokį nuolankumą ir atgailą, kurie yra tyri, nuoširdūs, neveidmainiški.
Kaip pavyzdį galime prisiminti Jėzaus pasakytą palyginimą Evangelijoje pagal Luką apie muitininką ir fariziejų, atėjusius į šventyklą melstis. Fariziejus išdidžiai atsistojęs matomoje vietoje meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai“ (Lk 18, 11). Tuo tarpu muitininkas „stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę maldaudamas: ‚Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui‘“ (Lk 18, 13).
 Kartu pamąstykite kiekvienas apie savo maldą – pokalbį su Dievu. Kaip jūs meldžiatės, ypač kaip atliekate atgailą? Mielieji, būtų neteisinga manyti, kad palaiminimą gali turėti tik tie, kurie yra suspaudimuose, išbandymuose, liūdesyje. Kristus niekad nelaimino nei paties skurdo, nei turtų. Viskas priklauso nuo požiūrio į daiktus, nuo jų vertini
mo. Kad įžengtume į Dangaus karalystę, nepakanka būti alkanu, kitų neapkenčiamu nevykėliu. Neturtas yra tik pasirengimas dvasiniam neturtui, atveriančiam sielą Dievui. Pagaliau, jei aš sąžiningai uždirbu daug pinigų ir juos panaudoju, kad turėčiau kuo prasmingesnį gyvenimą, kad galėčiau padėti vargstantiems, tai nesu blogas. Bet, jei užkietinu savo širdį ir gyvenimą pašvenčiu turto kaupimui ir mėgavimusi juo, tai savo užmokestį jau būsiu atsiėmęs. Gyvenkime taip, kad būtume verti Kristaus palaiminimų! O pranašas Jeremijas mus moko: „Palaimintas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats“(Jer17, 7). Amen.
Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021