Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

IV eilinis sekmadienis, C (Lk 4, 21- 30)(2022-01-30)

Klebonas mons. V. Grigaravičius

  Mieli tikintieji, šios dienos Evangeliją pagal Luką yra pereito sekmadienio tęsinys. Primenu, kad Jėzus yra savo gimtojo miesto Nazareto šventykloje. Jis ką tik perskaitė ištrauką iš Izaijo pranašystės apie Mesijo atėjimą ir, suvyniojęs ritinį, pradėjo kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“(Lk 4,21).

 Taip Jis paskelbė Senojo Testamento pranašystės įvykdymą, žydų tautos vilčių ir laukimo išsipildymą. Sinagogos bendruomenė, Nazareto miestelio gyventojai „Jam pritarė ir stebėjosi maloniais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų“(Lk 4, 22a). Tačiau šį susižavėjimą labai greit pakeitė abejonė: „Argi Jis ne Juozapo sūnus?!”(Lk 4,22b).

 „Tai dviprasmiškas klausimas“, - vienoje homilijoje sakė popiežius Pranciškus. Ir tęsė: „Kai kas gali jį ištarti, kad išreikštų džiaugsmą ir nuostabą, kad itin kuklioje aplinkoje atsirado žmogus, kuris kalba su tokia galia. Bet kai kas tokiais pačiais žodžiais gali pasišaipyti – ką šis žmogus apie save galvoja?“ Toliau Šv. Tėvas kalbėjo: „Vis dėlto, pažvelgus į konkretų kontekstą, šiuose žodžiuose jau regimas daigas prievartos, kuri vėliau smogė Jėzui. Kai kuriose situacijose Viešpats tylėdavo ar pasitraukdavo į kitą vietą, tačiau šį kartą atsakė, kad parodytų piktojo logiką, slypinčią už, rodos, paprastos pastabėlės: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“ (2021 04 01 ). Taip kalbėjo pop. Pranciškus 2021 metais Didįjį Ketvirtadienį.

Kas gi įvyko sinagogoje? Pradžioje atrodė, kad susirinkę Nazareto gyventojai buvo sužavėti Jėzaus žodžių, stebėjosi jais ir jiems pritarė. Deja, žmogaus širdis nenuspėjama. Kaip dažnai gyvenime susiduriame su tuo, kaip greit džiaugsmą pakeičia nusivylimas, o susižavėjimą – aklas įniršis.

Pakanka pažvelgti į mūsų išrinktųjų seimo narių, vadovaujančių asmenų reitingus arba į komentarus socialiniuose tinkluose. Kiek daug ten pykčio, purvo išliejama ant žmogaus, kuris prieš keletą dienų, savaičių buvo keliamas ant pjedestalo. Dažnai tai daroma iš pavydo, kad jis yra pranašesnis, sumanesnis, pagaliau sugebantis aukotis dėl kito. Taip ir Nazareto gyventojai nesugeba širdimi priimti Jėzaus šviesą ir viltį nešančius žodžius. Jie žiūri į Jėzų kaip į vieną iš jų: juk jis tik Juozapo sūnus. Kaip jis, būdamas tik dailidės sūnus, gali kalbėti apie Dievą ir dar nežinia apie kokį Dievą. Jie girdėjo apie Jėzaus stebuklus Kafarnaume, todėl žiūrėjo į Jį, kaip į stebukladarį ir laukė, netgi reikalavo materialių, regimų ženklų. Tai amžina istorija – žmogus nuolat stengiasi sumenkinti Dievą iki malonių dalytojo vaidmens, o tikėjimą paversti mainų objektu.

Prisiminkime patriarcho Jokūbo sūnų Juozapą iš Senojo Testamento. Kai jis, pavogęs iš vyresniojo brolio Esavo pirmagimystę ir palaiminimą, bėgo nuo brolio keršto, apsistojo nakvynei žinomoje vietoje. Ten regėjime jis matė Viešpatį. Ryte Jokūbas padarė įžadą tokiais žodžiais: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje..., jei duos man duonos... ir drabužių..., idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tuomet Viešpats bus mano Dievas“(Pr 28, 20-21). Beje, šį pažadą Juozapui po daugelio metų Viešpats turėjo priminti.

 Argi nėra panašios mūsų maldos ir mūsų pasižadėjimai: „Tikėsiu, jei Dievas duos ženklą, jog įvykdys tai, ko prašau, mylėsiu Jį, jei suteiks man reikalingų malonių“ ir pan. Kaip Jėzus reagavo į savo tėvynainių pasipriešinimą? Taręs: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje“(Lk 4, 24), Jėzus papasakojo apie pagonę našlę Sidono šalyje, pas kurią bado metu Dievas siuntė pranašą Eliją, „nors daug našlių buvo Izraelyje“ (Lk 4, 25). Taip pat apie raupsais sergantį Sirijos, Izraelio priešo, kariuomenės vadą kariškį Naamaną, kuris pranašo Eliziejaus laikais buvo išgydytas, nors daug buvo raupsuotųjų Izraelyje, bet nė vienas iš jų nebuvo išgydytas“(Lk 4, 26). Jėzus norėjo priekaištaujantiems žydams priminti, kad „Dievui nėra nei žydo, nei graiko…, bet visi yra vienodi, kurie yra Kristuje Jėzuje“. Tiek raupsuotasis Naamanas buvo išgydytas iš raupsų, tiek našlė patyrė pagalbą, nes jie abu pažino tikrąjį Dievą, Jį priėmė, Juo įtikėjo.

Taip Jėzus parodė, jog iki tol nazariečiai garbino netikrą Dievą. Tai juos labai užrūstino, jie Jėzaus žodžius palaikė piktžodžiavimu, už kurį minios teismas bausdavo mirtimi. Todėl visi „pakilę išvarė Jį iš miesto, iki šlaito to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti Jį žemyn. Bet Jėzus, praėjęs tarp jų, pasišalino“(Lk 4, 29-30). Jėzus nebėga, nesislepia, bet paprasčiausiai ramiai praeina pro įniršusius žmones. Ir niekas nedrįsta prieš Jį pakelti rankos, nes Dievo Dvasia galingesnė už prievartą, priešiškumą bei žmogaus menkumą.

Ką mes galime iš šios dienos skaitinio pasimokyti ir sau prisitaikyti? Pirmiausia Dievas nenori, kad mes būtume tarsi teisėjai ir sakytume, kad va, tas yra toks, ar anoks, jis netiki, negi Dievas gali jį laiminti. Antra, dažnai mes manome, kad turime nuveikti ką nors reikšmingo, kad laimėtume išganymą. Tai, ko iš mūsų prašoma, yra laisvas mūsų širdies pasirinkimas. Išganymas neprimetamas, bet dovanojamas, kad galėtume gyventi laisvi. Trečia, kad ir kur būtume nukeliavę per savo tikėjimo kelionę, atminkime, kad Dievas mus nori nuvesti dar toliau.

Klauskime ir klausykimės, kur Jis mus kviečia bei atsiliepkime į Jo kvietimą. Kai įprasime pasikliauti ne savo, o Dievo išmintimi, įgausime daugiau ramybės, džiaugsmo ir vidinės stiprybės. Šiandien melskime, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus visada būtų šalia, nes, kur Jėzus būna, kalba ir veikia, išsipildo visos pranašystės ir lūkesčiai. Amen

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021