Tu viena mano laimės ir džiaugsmo sapnuos,
Tu viena mano kryžkelių vingiuos liūdnos,
Tu viena mano saulė rytojaus dienos,
Mano protėvių žemė.
                        (Bernardas Brazdžionis)

Šiais iškiliausio ir ištikimiausio mūsų tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio žodžiais noriu sužadinti jūsų širdyse meilę mūsų mažyčiam, unikaliam ir turtingam tiek istorija, tiek gamtos vaizdais kraštui. Noriu sužadinti pasididžiavimą ne mažiau unikalia mūsų tauta, kuriai teko patirti daug skausmo ir kančios. Būnant galingų valstybių kryžkelėje ji turėjo iškęsti visų laikų kovų ir karų negandas. Nepaisant įvairiausių gyvenimo išbandymų, mūsų tauta lemiamu momentu sugeba suvienyti ir nustebinti pasaulį: „Kaip jie sugebėjo? Ar įmanoma buvo ištrūkti iš galingų gniaužtų ir išsikovoti nepriklausomybę? Kaip jie sugebės savarankiškai tvarkytis? Bet taip įvyko netolimoje praeityje, kai būdama vienu mažiausiu sraigteliu galingoje bedieviškoje mašinoje, išdrįso suardyti sąlyginę pusiausvyrą blogio pasaulyje. Taip buvo senų senovėje, kai mūsų kraštą be paliovos puolė kryžiuočiai. Taip buvo vos ne prieš 100 metų, kai dvi žemyno galiūnės – Vokietija ir Rusija grūmėsi dėl pasaulio perdalijimo. Kas tuomet galėjo įsivaizduoti, kad mažytė tauta, tarsi grūdelis tarp dviejų didžiulių girnų, pareikš norą į nepriklausomą valstybinį gyvenimą? Juk jos nuomonės niekas nepaisė, už ją sprendimus darė kiti. Lietuviai turėjo eiti į uniją su Vokietija, kuri tada buvo beveik laimėjusi Rytų fronte. Lietuva iš Rusijos imperijos turėjo patekti į Vokietijos imperiją. Ir štai atsitiko tai, ko nesitikėjo ne tik vokiečiai ar rusai, bet ir visos kaimyninės šalys, ypač lenkai.

Vargu ar kas tikėjosi, kad Taryba, sudaryta daugiausia iš kunigų ir gydytojų suvoks istorinės akimirkos svarbą ir pasinaudos ja. „Kur du pešasi, trečias laimi“, - byloja sena išmintis. Mūsų tautos šviesuoliai sugebėjo išlaviruoti susidūrus dviem didžiosioms monarchijoms. Jie išnaudojo progą atkurti savo valstybę.

Ir visų nuostabai ši nauja, jauna valstybė visai nenorėjo jungtis į jokias unijas ar sąjungas. Lietuva norėjo būti laisva, laisvai ir savarankiškai kurti, statyti, gyventi. Ir taip Lietuvos Respublika išsilaikė dvidešimt du metus. Ji žlugo dėl tų pačių valstybių – Vokietijos ir Rusijos diktatorių sąmokslo. Tačiau tie dvidešimt du metai padėjo pagrindą tautinės savimonės formavimuisi, kultūrinei lietuvių tautos pažangai.

Neabejotina, kad Vasario 16-osios aktas, atvėręs Lietuvai duris į Nepriklausomybę ir tie dvidešimt du laisvės metai leido lietuviui patikėti savo jėgomis ir galia, padėjo sovietų okupacijos metais net tolimiausiuose Sibiro tremties kampeliuose išsaugoti meilę Tėvynei. Vasario 16-oji visą okupacijos laikotarpį buvo gyva kiekvieno doro lietuvio širdyje. Iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą keliavo ši data, žadindama patriotinius jausmus ir neleido užgęsti vilčiai – vėl tapti laisvais, nepriklausomais. Ir lemiamu momentu, kai Rusijoje prasidėjo taip vadinama „perestroika“, mūsų tauta vėl susivienijo, susitelkė ir ištarė priespaudai: „Ne! Šalink okupantus! Mes norim kvėpuoti laisvu Tėvynės oru!“
Stebuklas antrą kartą įvyko. Mes vėl galim laisvai kurti, tvarkyti savo gyvenimus. Tačiau, kokie skirtingi dabartiniai ir anų dienų keliai.

Šiandien mes vis dažniau girdim balsus: Ką davė mums laisvė? Kam ji mums tokia reikalinga, jei nesame saugūs dėl ryt dienos? Bedarbystė, ekonominė krizė ir kitos negerovės verčia tautos protus bėgti iš Tėvynės.
Tuo tarpu Vasario 16-oji primena gražiausius Lietuvos istorijos puslapius, lietuvių vienybę ir sutelktumą. Už laisvės išsaugojimą anuomet kovojo visi. Kovojo savanoriai, inteligentai, kurie kūrė mokslo institucijas ir visą kultūrą. Savanoriai teisininkai, karininkai, ekonomistai ir kiti žmonės su aukštaisiais mokslais iš užsienio traukė į Lietuvą, pradėjo Lietuvos ūkio atstatymą. Jie savo žinias ir energiją atidavė jaunos savarankiškos valstybės kūrimui. Jų dėka Lietuva per dvidešimt du metus beveik pavijo laisvuosius kraštus. Iki 1941 metų lietuvių tauta tvirtai ėjo pažangos keliu, tobulino savo valstybę ir per trumpą laiką padarė ją krikščioniškos civilizacijos valstybe.

Beveik tiek pat esame dabar laisvi. Tad kodėl nejaučiame to dvasinio pakilimo, kuris įkvėptų kiekvienus pasiaukojančius darbams vardan Tėvynės laisvės? Atsakymas tik vienas – blogai suprasta ir interpretuota laisvės kategorija. Laisvę dauguma suprato, kaip laisvę nuo bet ko, netgi nuo moralinių įsipareigojimų.

Tokia laisvės samprata pakirto svarbiausią tvirtos valstybės pagrindą – šeimą. Jei ne būtų buvę tvirtų krikščioniškų šeimų, vargu ar būtume išlikę ir išsaugoję savo tautiškumą. Ir, jei šiandien mūsų vyriausybė nesiims tvirtos šeimos politikos kūrimo, tai nežinia, kur atsidursime po keleto metų. Tik augdami tvirtoje krikščioniškoje šeimoje, vaikai natūraliai išmoksta gerbti ne tik tėvus, brolius, seseris, bet ir gimtąjį miestą, kaimą, Tėvynę. Tik šeimoje vaikai gali išmokti mylėti Dievą, žmogų ir Tėvynę. Be šios meilės neįmanoma nugalėti savyje slypintį pyktį ir godumą, neapykantą ir netoleranciją, egoizmą ir savanaudiškumą, kurie supriešina, neleidžia blaiviai įvertinti situaciją, racionaliai spręsti tautines problemas. Tikėjimas ir meilė Tėvynei yra svarbiausios jėgos, kurios padeda žmogui išlikti žmogumi.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šių šv. Mišių aukoje vieningoje maldoje prašykime Dievo duoti mūsų tautai asmenybių, kurios rūpintųsi tautos interesais, o ne savo asmenišku gerbūviu. Prašykime Šventosios Dvasios sustiprinti kiekvieną iš mūsų, kad būtume pakantūs, tolerantiški, atidūs ir jautrūs vieni kitiems.

Išeikime iš bažnyčios, išsinešdami šv. apaštalo Pauliaus žodžius: „Galiausiai broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis. Pasveikinkite vieni kitus šventu pasibučiavimu“ (2 Kor 13, 11-12). 

Padarykime tai, mielieji, vardan tos Lietuvos, vardan jos laisvės ir mūsų pačių laimės. Amen.