Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

Kristaus Krikštas, C (Lk 3, 15-16, 21-22)(2022-01-09)

 

 

 Mieli broliai ir seserys Kristuje pereitą sekmadienį Trijų Karalių iškilmėje gimęs Kristus apsireiškė, pagonims, Jį aplankiusiems išminčiams iš Rytų. Šiandien Šv. Raštas perkelia mus beveik 30-čia metų į priekį.

Evangelija pagal Luką atveda mus prie Jordano upės, kur vėl sutinkame Advento palydovą Joną Krikštytoją. Žmonėms spėliojant, ar tik jis nebus Mesijas, Jonas nuolankiai kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi (Lk 3, 16).

Ir štai, visai žydų tautai krikštijantis, ateina jau suaugęs Jėzus. Evangelistas Lukas labai lakoniškai aprašo Jėzaus krikštą. Noriu šiek tiek priminti šio įvykio aprašymą Evangelijoje pagal Matą. Prie Jordano ėjo paprasti, vargo prislėgti žmones. Ir tarp jų ateina niekuo neišsiskiriantis Išganytojas, Gelbėtojas, Atpirkėjas, Taikos kunigaikštis Jėzus Kristus. Nepaisant Jo paprastos, neišskirtinės išvaizdos, matomai kažkas Jame buvo tokio, kad Jonas Krikštytojas taria: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ (Mt 3, 14). Į tai Jėzus atsako: „Šį kartą paklausyk. Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teismui“ (Mt 3, 15).

Norint suprasti šio veiksmo didingumą, grožį bei svarbą, turim kai ką žinoti apie ano meto krikštą. Šiais laikais žmonės paprastai krikštijami vaikystėje vos keliais lašais vandens. Jonas  krikštijo upėje, žmones panardindamas visiškai po vandeniu. Vanduo buvo ne tik apsivalymo, bet ir mirties simbolis. Žmogus tam tikra prasme miršta po vandeniu, ir po to prikeliamas naujam gyvenimui su Dievu. Taigi Jėzus būdamas be nuodėmės, susitapatina su minia, kaip lygus su lygiais eina prie Jordano upės, kur Jonas Krikštytojas kviečia nusidėjėlius atgailauti ir priimti atsivertimo krikštą.

Taip Jėzus pačioje savo viešosios veiklos pradžioje panirdamas į Jordaną prisiėmė visas mūsų nuodėmes, kad vėliau ugnies krikštu ant kryžiaus jas atpirktų. Tai buvo paklusnumo Dievui ir begalinio nuolankumo pavyzdys. Jėzaus Krikštas žymėjo Jo apsireiškimą savo tautai, taip pat viešosios veiklos pradžią. Kartu tai buvo ženklas mirties, kuri Jo laukia už žmonijos nuodėmę. Evangelijoje pagal Joną skaitome Jono Krikštytojo žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29)

Šiandien Evangelijoje taip pat girdėjome: „Jėzus pasikrikštijęs meldėsi“ (Lk 3, 21). Tik evangelistas Lukas rašo, kad Jėzus po krikšto meldėsi, kiti evangelistai šito nemini. Apskritai Luko Evangelijoje dažnai regim besimeldžiantį Jėzų, Jis meldėsi visada prieš priimdamas svarbius sprendimus. Jėzui meldžiantis „atsivėrė dangus ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3,22).

Tai primena pirmajame skaitinyje girdėtus žodžius iš pranašo Izaijo knygos. Viešpats sako: „Štai tarnas, kurį aš remiu, - mano išrinktinis, kuriuo aš gėriuosi“ (Iz 42,1). Atkreipkim dėmesį, kai Jonas krikštijo Jėzų, įvyko labai svarbus dalykas. Atsiveria dangus ir Šventoji Dvasia apsireiškia balandžio pavidalu, o balsas iš aukšto išreiškia Tėvo pritarimą Sūnui. Tai yra Trejybės apsireiškimas, kuris liudija Jėzaus dieviškumą, buvimą pažadėtuoju Mesiju. Taip Dievas leidosi naujai būti pažintas, nes trejybės sąvokos pamaldūs žydai neturėjo. Vėliau, kai Jėzus siuntė apaštalus į pasaulį skelbti Evangelijos, liepė jiems krikštyti visus žmones vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Taip buvo įsteigtas Krikšto sakramentas. Kartais girdžiu sakant: „Kam reikia krikštyti kūdikį? Ar negali užaugęs, sąmoningas jaunuolis ar jaunuolė apsispręsti krikštui? Gal būt jis pasuks kitu keliu?“

Mielieji, kiekvienas gimdamas atsinešame įgimtą nuodėmę, per kurią esame atskirti nuo Dievo. Tad nejaugi kuris nors norite, kad jūsų vaikas gyventų šioje atskirtyje? Antra, per krikštą mes tampame Dievo vaikais, Jėzaus Kristaus broliais ir seserimis. Apaštalas Paulius rašo: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje“ (1Kor 12,13). „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Jėzuje Kristuje“ Gal 3,26). Taigi, per krikštą mes įgyjame įsūnystę. Tai Dievo malonės dovana mums.

Mieli ir brangūs, kadangi mes, pakrikštytieji, esame Kristaus broliai ir seserys, tai kaip ir Jis turime eiti, skelbti, liudyti tikėjimą Dievu kitiems – namiškiams, bendradarbiams, kaimynams ir visiems, kurie arba visiškai nepažįsta Dievo, arba Jį prisimena tik per didžiąsias šventes, per laidotuves ar vestuves. Tačiau skelbti turime su meile, neprimesdami savo nuomonės per prievartą. Mes negalime aplenkti Dievo. Kol nepradės veikti Jo valia, mes negalime pradėti auklėti. Tik, kai Dievas pabels į žmogaus širdį, mes galime jam draugiškai padėti atverti širdies duris, kad priimtų mielą svečią. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021