Mieli broliai ir seserys, šį paskutinį Advento sekmadienį, likus vos keletui dienų iki Šv. Kalėdų, Bažnyčia mums pristato Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri labiausiai ir geriausiai išgyveno Dievo Sūnaus, pasaulio Išganytojo laukimą.

Skaitome Evangeliją pagal Luką, kuri prasideda Viešpaties angelo apsireiškimais. Vakar skaitėme apie jo apsireiškimą kunigui Zacharijui, o šiandien mergelei Marijai. Abu Dievo pasiuntinio angelo apsireiškimai panašūs – angelas praneša apie stebuklingą kūdikio gimimą, kartu jie ir skirtingi. Zacharijui angelas apsireiškia šventykloje, jam einant „Dievo tarnystės pareigas“(Lk 1, 8). „Pamatęs jį Zacharijas sumišo ir išgąstis pagavo jį“(Lk 1, 12).

Angelas nuramino jį ir pranešė džiugią žinią, kad jo žmona Elzbieta pagimdys sūnų. Apreiškimas Zacharijui apie Jono Krikštytojo gimimą atėjo kaip Dievo atsiliepimas į karštas sutuoktinių maldas. Tuo tarpu apreiškimas Švč. M. Marijai yra visiškai nelauktas ir netikėtas. Pas Mariją angelas atėjo į jos namus. Tai buvo eilinė diena ir didinga žinia buvo paskelbta namų aplinkoje. Marija taip pat sumišo, išgirdusi angelo pasveikinimą: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“(Lk 1, 28). Angelas nuramino ją ir pranešė žinią: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“(Lk 1, 31). Kokį skirtumą matome tarp Zacharijo ir Marijos atsiliepimo į angelo pranešimą? Zacharijas suabejojo Dievo galia: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis ir mano žmona nebejauna“(Lk1, 18). Už tai Zacharijas buvo nubaustas ir liko kurčias „iki tos dienos, kurią tai įvyks“(Lk1, 20). Tuo tarpu Marija paklausė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“(Lk 1, 34).

Angelui paaiškinus: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“(Lk 1, 35), Marija nuolankiai sutiko: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“(Lk 1, 38). Zacharijas nepasitikėdamas prašė ženklo, tuo tarpu Marija ieškojo prasmės. Mes taip pat visuomet galim klausti Viešpaties apie tai, ko nesuprantame. Žengiant tikėjimo keliu, visada yra pavojus prasilenkti su Dievo valia, todėl dažnai klauskime ir ieškokime prasmės. Nuostabu ir tai, jog Jonas Krikštytojas, Jėzaus pirmtakas stebuklingai gims tėvams, sulaukus senatvės, tačiau Jėzaus gimimo stebuklas yra dar didesnis – Jį pagimdys mergelė, net nepažinusi vyro. Skirtingi ir vaidmenys bus skirti: Jonas turės parengti tautą Jėzaus atėjimui, o Jėzus bus vadinamas „Aukščiausiojo Sūnumi“, kuriam skirtas Mesijo vaidmuo.

Mielieji, didingos ir mūsų tikėjimui reikšmingos šventės laukimo akivaizdoje, Bažnyčia kaip pavyzdį mums pristato Mergelę Mariją, per kurią mes giliau ir jautriau galėtume išgyventi Įsikūnijimo įvykį.

Pirmiausia, dėka jos mes pamatome, kad Dievas paliečia mus nebūtinai tada, kai dalyvaujame Šv. Mišiose bažnyčioje arba lankomės šventovėse, kai esame apimti džiaugsmo, jaudulio būnant artumoje su Juo. Lygiai taip pat Jis gali prisiliesti mūsų kasdienybėje, prie įprastinių darbų. Jis gali pasirodyti ten, kur mes visiškai nesitikime.

Antra, Marija moko mus klausyti, išgirsti ir atsiliepti. Iš tiesų klausytis yra pirmas dalykas, kurio turėtume išmokti kiekvienas. Dažniausiai mes labai daug kalbame, nors tai yra mūsų maldos, tačiau daugkalbystė neleidžia išgirsti, kas mums sakoma ir nesvarbu ar tai būtų žmogus, angelas, ar net Dievas. Mes turime sugebėti savo širdyje sukurti tylos oazę, kad galėtume išgirsti, ką Dievas kalba. Tik taip galėsime atsiliepti į Jo valią mums, kad galėtume ją vykdyti.

Atkreipkim dėmesį, kad Apreiškimas nebūtų išsipildęs be Marijos sutikimo ir jos ištarto „Taip“. Dievas niekada nieko neverčia per privartą paklusti Jo valiai. Marija yra ypatingas pavyzdys, kaip paklūstama Dievui, nepaisant savęs, žmonių nuomonės. Trečia, Marija išgirdusi angelo žodžius „sumišo“ ir angelas jai sako: „Nebijok!“

Taigi, per Mariją Dievas duoda ženklą, kad mes nebijotume savo silpnumo, nuodėmingumo. Dievas ateina į mūsų gyvenimus trokšdamas vieno – išgelbėti mus, jei tik Jam nuolankiai atversime širdį. Ketvirta, Marija angelui ištaria: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“. Visuomet Dievo artumas reiškia tarnavimą: Dievui ir žmogui. Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“(Mt25, 40).

Žvelgdami į Dievo Motiną, pasisemkime iš jos stiprybės, kad galėtume drąsiai priimti gyvenimo iššūkius ir džiaugsmingai, ramiai pasitiktume Šv. Kalėdų rytą. Amen.