Mieli broliai ir sesės Kristuje, šiomis dienomis lankant savo artimųjų, draugų, pažįstamų kapus, kuriuose ilsisi ne tik garbaus amžiaus seneliai, tėvai, bet ir pačiame jėgų žydėjime, netgi vaikai vos pradėję gyvenimą, nori nenori susimąstome, koks trumpas šis žemiškas gyvenimas ir nežinia kada nusileis gyvenimo saulutė.

Įvairios mintys kyla, prisimenant iškeliavusiųjų gyvenimą, ypač jauno žmogaus arba vos gimusio vaiko. Dažną kankina mintis: „Kodėl? Kodėl Dievas toks neteisingas, kodėl taip anksti atsiuntė mirtį? Ir apskritai, kodėl žmogus turi mirti? Pagaliau, kas jo laukia po mirties?“ Visų pirma pamąstykime, ar Dievas sukūrė mirtingą žmogų? Trumpai prisiminkime, kaip žmogus buvo sukurtas. Pradžios knygoje skaitome: „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“. (Pr 2, 7)

Gyva būtybė – reiškia nemirštanti. Žmogus toks nemirštantis ir turėjo likti per visus tolimesnius amžius. Šita žmogiška gyva būtybė turėjo gyventi amžinai. Dievas nesukūrė mirties ar mirtingo žmogaus. Mirtis žmogų palietė per šėtono klastą. Sukūręs žmogų, Dievas jam nurodė saugaus gyvenimo sąlyga: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pr 2, 16–17).

Kokia nesudėtinga ir lengva sąlyga: Viską vartoti saugu, tik valgyti nuo uždraustojo medžio – laukia mirtis. Tačiau pirmieji žmonės lengvai pasidavė šėtono apgaulei ir paragavo uždraustojo medžio vaisiaus. Tada Dievas pasakė žmogui: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (Pr 3, 19).

Taigi galimybę amžinai gyventi žmogus prarado nepaklusdamas Dievo įsakymui, kuris pasireiškė uždraustojo vaisiaus paragavimu. Taip žmogus tapo mirtingas. Apie tai vaizdingai Jobo knygoje skaitome: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“. (Job 14, 1–2). Taigi faktas, kad visi mirsime, neginčijamas.

Kitas klausimas: kas su žmogum vyksta jam mirus? Pažvelkime į keletą Rašto vietų, kuriose kalbama apie žmogaus būseną jam mirus. Mokytojo knygoje skaitome: „Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule“ (Mok 9, 5–6). Svarbu pastebėti: gyvieji žino, mirusieji nieko nebežino. Gyvieji gali kažką daryti, mirusieji – nieko nebegali daryti. Todėl toliau Raštas ragina „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole (kape), į kurį esi pakeliui“ (Mok 9, 10).

Jeigu mirusieji „nieko nebežino ir nieko nebegali veikti“, kaip tada jie galėtų po mirties mėgautis palaima rojuje ar kęsti kančias „pragare“ ar „skaistykloje“? Karalius Dovydas 115 Psalmėje atsako taip: „Ne mirusieji šlovina Viešpatį, ne tie, kurie nužengia į tylos buveinę. Mes, gyvieji, garbinsime Tave dabar ir per amžius“ (Ps115, 17–18). Ta pati mintis užrašyta ir pranašo Izaijo knygoje: „Juk šeole (kape) niekas Tau nedėkoja, nė mirtis Tavęs nešlovina; kas eina į giliąją duobę, tas nebesitiki Tavo gerumo. Gyvasis, tiktai gyvasis Tau dėkoja, kaip šiandien darau aš“. (Iz 38, 18–19)

Kitaip tariant, jeigu mirusieji nebeturi jokios galimybės, tai gyvieji turi galimybę tai daryti šiame gyvenime. Štai kodėl mes nuolat prisimename iškeliavusius į amžinybę, meldžiamės už juos, prašome jiems Dievo Gailestingumo. Apaštalas Paulius labai konkrečiai ir smulkiai išaiškina mirties klausimą ir prisikėlimo gyvenimui galimybę. Tikinčio žmogaus mirtis, pasak Pauliaus, neturėtų per daug sukrėsti artimųjų. Sielvartingai mirtį turėtų išgyventi tie, kurių artimasis miršta be Kristaus, be vilties keltis teisiųjų prisikėlime. Jų laukia „antroji“, amžinoji mirtis, iš kurios niekada nebus prikelti gyvenimui.

Apaštalas teigia, kad tikinčiam žmogui mirtis nėra pats baisiausias išgyvenimas. Kartais tai net išlaisvinimas iš nepakeliamų kančių. Baisiausia yra mirti be vilties, be Kristaus. Pirmajame laiške tesalonikiečiams skaitome: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo“(1Tes 4, 13-15). Tai tikėjimo kelias, kurį parodė Kristus. Jis paliko pažadą: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14,6). „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25). „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn 6,37).

Tokią viltį – prisikėlimą pasaulio pabaigos metu – turėjo visų amžių Dievo žmonės. Dar gilioje senovėje Jobas rašė: „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. Net kai liga jau bus suėdusi mano odą, savo kūnu matysiu Dievą. Matysiu Jį savo, o ne kieno kito akimis! To trokšta širdis mano krūtinėje!“ (Job19, 25–27).

Mielieji, Vėlinės yra visuotinės Atminties diena, kviečianti ne tik prisiminti mums brangius šį pasaulį palikusius žmones, bet kartu permąstyti kaip mes gyvename, kiek dėmesio skiriame vieni kitiems, vienišiems, pasiligojusiems, meilės stokojantiems. Ypač šiandien, kai mus gąsdina korona virusas, kai daugelį persekioja depresija, neviltis, mes su meile turim atsigręžti vieni į kitus, dovanoti vienas kitam šiltą žvilgsnį, šypseną, tiesiog paprasčiausiai paspausti ranką, padrąsinti, paguosti. Amen.