Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Grabnyčios, A (L 2, 22-32) (2020-02-02)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mielieji, praėjus 40 dienų po Kalėdų - Kristaus Gimimo šventės, vasario 2 dieną, Bažnyčia mini Jėzaus pašventinimą ir Marijos įvedybas į šventyklą. Ši šventė turi senas ištakas ir įvairias tradicijas. Ji vadinama pašvęstojo gyvenimo diena, susitikimo su Viešpačiu diena, o Lietuvoje dar ir Grabnyčių diena. Pagal Mozės Įstatymą, moteris, pagimdžiusi sūnų, keturiasdešimt dienų negalėjo artintis prie šventyklos.

Apie tai skaitome Senojo Testamento Kunigų knygoje. 12 skyriuje skaitome: „Kai moteris pagimdys berniuką, ji bus nešvari septynias dienas (...). Aštuntąją dieną berniuko apyvarpės oda bus apipjaustyta. O moteris pasiliks dar trisdešimt tris dienas savo apsivalymo kraujuje(...). Pasibaigus apsivalymo dienoms (...) ji atneš kunigui ėriuką deginamajai aukai ir balandį ar purplelį – atnašą už nuodėmę (...). O jei ji neturi iš ko atnašauti avį, teatneša du purplelius ar du balandžius, vieną deginamajai aukai, o kitą už nuodėmę“(Kun 12, 2-4. 6. 8).

Be to, Išėjimo knygoje Viešpats per Mozę nurodė žydų tautai: „Atiduosi man savo pirmagimį“ (Iš 22,28). Kitaip tariant, pirmagimis yra Dievo nuosavybė, todėl šeima turi jį išpirkti, duodama šventyklai minėtą auką. Marija buvo stebuklingai pagimdžiusi, susitepimas jos visai nelietė, be to, Jėzui, įsikūnijusiam Dievo žodžiui, nereikėjo jokios išpirkos, vis dėlto po 40 dienų ji ateina apsiplovimui į šventyklą. Tai, kad Šventoji Šeima aukai atneša tik du purplelius, rodo jų neturtą, nes turtingieji aukojo avinėlį. Akivaizdu, kad Marijai visa ceremonija visiškai buvo nereikalinga, tačiau tai turi ypatingą prasmę: Dievo Sūnus atėjo į pasaulį kaip vienas iš žmogaus sūnų. Jis pakluso tautos, kurioje gimė, papročiams, įstatymams bei gyvenimo normai. Kaip apaštalas Paulius rašo: „Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už tautos nuodėmes“(Žyd 2, 17). Dar daugiau, Jėzus gimė gyvulių tvartelyje, kaip pats neturtingiausias žydų berniukas. Ir vis dėlto šis didis įvykis negalėjo praeiti be stebuklo. Jėzui gimus, Viešpaties angelas pranešė piemenims: „Aš skelbiu jums didelį džiaugsmą (...), kad šiandien jums gimė (...) Išganytojas, kuris yra Kristus, Viešpats“(Lk 2, 10-11).

Piemenys skelbė visiems, ką išgirdo iš angelo ir ką patys pamatė. Danguje pasirodžiusi nauja žvaigždė aplankyti gimusį žydų Mesiją pakvietė išminčius iš Rytų. Jų atneštos dovanos: auksas, smilkalai ir mira – simbolizuoja Jėzaus karališkumą, dieviškumą ir žmogišką laikinumą. Šios dienos Evangelijoje pagal Luką išsipildė pirmajame skaitinyje girdėta pranašo Malachijo pranašystė: „Ir greitai ateis į savo šventyklą valdovas, kurio jus trokštate“(Mal3, 1). Ji išsipildė maždaug po penkių šimtų metų. Evangelistas Lukas pasakoja apie pirmąjį Jėzaus įžengimą į šventyklą ir apie tai, kaip Šventoji Dvasia atsiuntė liudininkus šiam įvykiui pažymėti. Kaip girdėjome Evangelijoje: „Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras (...). Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą“(Lk 2, 25-27).

Simeonas buvo senas žmogus, bet pasitikėjo pažadu ir su ilgesiu laukė Mesijo. Pagaliau už jo viltį buvo atlyginta. Šventosios Dvasios paragintas, atskubėjęs į šventyklą, tarp daugybės motinų, atėjusių pašventinti savo vaikus, senelis atpažįsta Mergelę ir jos kūdikį, apie kuriuos pranašavo Raštai. Paėmęs Kūdikėlį Jėzų ant rankų, iš džiaugsmo dėkodamas Dievui, Simeonas užgieda: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“(Lk2, 29-32). Kokia nuostabi giesmė! Ją galėtume sukalbėti prieš miegą, nes miegas savotiškai primena mirtį: žmogus nurimsta, atitrūksta nuo aktyvios veiklos ir dar nežinia ar ryte išvysi saulę!? Be to, Simeonas neapsiribojo vien Dievo šlovinimo giesme, bet ir įvardija Pateptojo Jėzaus misiją: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui“ (Lk 2, 34).

Taigi, šis Jėzaus paaukojimas – pirmas oficialus Mesijo pripažinimas oficialioje šventyklos aplinkoje. Evangelistas Lukas pristato ir kitą liudytoją. Tos pačios Šventosios Dvasios paraginta, į šią vietą taip pat atskuba šventoji Ona, garsėjanti pamaldumu ir gerbiama dėl garbaus amžiaus. „ Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“(Lk 2, 38).

Simeonas ir Ona, Senojo Testamento atstovai. Jie iškilmingai šlovino džiaugsmingą Kūdikio atėjimą, kuris atnaujins žemės veidą; jie šlovina Jahvės gailestingumą, kuris šioje vietoje, savo antrojoje Šventykloje, duoda pasauliui Ramybę, kaip pranašavo Agėjas: „Aš sukrėsiu visas tautas ir ateis pageidaujamasis visoms tautoms; ir aš pripildysiu šiuos namus garbės. Didesnė bus šių namų garbė kaip pirmųjų, ir šioje vietoje Aš duosiu ramybę, sako kareivijų Viešpats“ (Ag 2, 9‒10).

Mielieji, šiandien mes gavome trys pavyzdžius, kurie parodo koks turi būti krikščionio gyvenimas. Simeonas ir Ona yra kantrios, nepaliaujamos maldos, tikėjimo bei pasitikėjimo Dievo žodžiu pavyzdys. Evangelistas Lukas nerašo, kiek laiko jie kantriai meldėsi ir laukė išvysiantys Mesiją. Tačiau jie neparodė jokio susierzinimo, nepasitenkinimo. Jie nepaliovė stengtis būti teisiais, niekada neleido savo troškimui išblėsti, sutrukdyti maldingam budėjimui. Šventoji šeima yra pavyzdys visoms žemiškoms šeimoms. Šeima – tai Dievo planas.

Pradžios knygoje skaitome: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr2,28). Tuomet Dievas iš Adomo šono padarė moterį ir atidavė jam. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2,24). Šventosios šeimos paklusnumas galiojusiems įstatymams, rūpestis kūdikiu įpareigoja kiekvieną žemiškąją šeimą gyventi dieviškoje vienybėje, meilėje ir pasiaukojimo dvasioje, kurią patyrė Šventoji šeima.

Jėzaus Paaukojimas šventykloje rodo, kad Jo šeima buvo pamaldi, gerbė Dievo buveinę – šventyklą, laikėsi savo tautos įstatymo. Būtent taip turėtų gyventi Moterystės sakramentu pašventinta ir sustiprinta kiekviena krikščioniškoji šeima. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015