Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XXX eilinis sekmadienis, C (Lk 18, 9-14) (2019-10-27)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, šiandien švenčiame paskutinįjį Ypatingojo misijų mėnesio sekmadienį. Tad norisi paklausti, kaip sekėsi skleisti tikėjimą, nešti meilės liudijimą, nešti ugnį, kurią Jėzus Kristus įžiebė pasaulyje ir trokšta, kad ji jau liepsnotų (plg. Lk 12, 45), nešti šviesą, kuri yra Jėzus Kristus – tikrąją šviesą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Ar tapote vilties žmogumi bent vienam gyvenimu nusivylusiu, ramybės nerandančiu, be meilės ir džiaugsmo gyvenančiam? Ypatingasis misijų mėnuo baigiasi, tačiau niekada negali išblėsti mūsų noras ir užsidegimas kažką duoti žmonėms, kažkuo dalintis su jais.

Popiežius Pranciškus sakė – niekada negalvokite, kad jūs neturite ką pasiūlyti, ar kad niekam jūsų nereikia. Daugeliui žmonių jūsų reikia. Pagalvokite apie tai, kiekvienas širdyje pagalvokite – mano žmonėms manęs reikia. Atsiminkime, kad kiekvienas Kristaus sekėjas pakviestas būti misionieriumi, o tai reiškia, kad bet kurioje aplinkoje turime džiugiai liudyti tikėjimą ir kviesti laisvai apsispręsti už Jėzų Kristų, kuris yra kiekvienos gyvybės šaltinis Vienas svarbiausių atramos taškų misijinėje veikloje, pasak Pranciškaus, yra malda.

2018-ųjų metų Misijų sekmadienio žinioje jis rašo: „Kai Jėzus įžengė į Dangų, jis mūsų nepaliko. Jis fizine prasme atsisveikino su mokiniais, tačiau įžengęs pas Tėvą, jis ir toliau pasilieka su savaisiais. Jis rodo Tėvui savo žaizdas – mūsų atpirkimo kainą. Turime prašyti maldos malonės, turime prašyti, kad būtų nuolatos gyvas maldos ryšys, mus jungiantis su Jėzumi“ (pop. Pranciškus, 2018 10 21).

Šios dienos skaitiniai būtent kalba apie maldą – bendrystę su Dievu. Pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos pranašas kalba, kad Dievas nėra šališkas, Jis išklauso kiekvieną vargšą, beturtį. Viešpats: „Išgirsta našlaičio pagalbos šaukimą, našlės dejones ir skundus sielvartingus. (...). Ir atkuria teisę, atstato teisybę“ (Sir 35, 13. 18). Psalmės atliepas „Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo“, pratęsia pranašo mintį. Apaštalas Paulius mylimajam mokiniui rašo džiaugdamasis, kad gyvenimo saulėlydyje išsaugojo tikėjimą, artimą ryšį su Dievu, todėl jis tvirtina „manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats“(2Tim 4, 7). Šios dienos Evangelijoje pagal Luką išgirdome vieną iš Jėzaus Kristaus pamokų apie maldą. Pamokanti ir įsidėmėtina Evangelijos pradžia: „Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą“(Lk 18, 9a18, 9b). Prisipažinkime atvirai, kad tų pasitikinčiųjų savimi ir laikančiu save teisias tarpe gali lengvai atsidurti bet kuris mūsų. Prisimenu vienos tikinčios moters, dažnai švenčiančios Eucharistiją, nuoširdų prisipažinimą.

Kartą prieš Šv. Mišias šalia jos atsisėdo ekstravagantiškai apsirengusi, iššaukiančiai išsidažiusi ir išsikvėpinusi moteris. Pasakotoja paniekinamai mintyse pamąstė: „Ko šitai fifai čia reikia? Kažin, ar bent vieną poterių žino?“ Net norėjo pereiti į kitą klauptą. Susivaldė, liko vietoje. Ir kaip gi buvo nustebinta, kai prasidėjus Mišioms, kaimynė nuoširdžiai įsijungė į Eucharistijos šventimą: atsakinėjo drąsiai, rodos iš širdies gelmių, psalmę ir giesmes giedojo lengvai, gražiu, sodriu balsu. Tai buvo pamoka visam gyvenimui: negalima spręsti apie žmogų, žvelgiant į jo išorę. Ne visada po iššaukiančia išvaizda, slepiasi šalta širdis ir po vargetos rūbais plaka mylinti širdis.

Apie tai ir šios dienos Evangelija. Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas“(Lk 18, 9b). Pirmiausia, pažvelgus į šiuos vyrus, pamatytume ryškų skirtumą. Muitininkas – turtingas žmogus, nėra abejonės yra apsirengęs brangiu kostiumu, apsiavęs gerais, odiniais batais. Tuo tarpu fariziejus kuklus, jo apranga nė iš tolo neprilygsta muitininko aprangai. Anais laikais fariziejus turėjo visuomenėje gerą vardą, ypač uoliai atliekantis savo religines pareigas, reiklus sau, o dar reiklesnis kitiems. Tuo tarpu muitininkas anuo metu žydų akyse – tai parsidavėlis, plėšiantis iš savo tautos vaikų mokesčius pavergėjams.

Tačiau kaip skiriasi jų pokalbis su Dievu! Fariziejus meldžiasi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės”. Toliau jis aptaria savo gerą elgesį: jis pasninkauja daugiau negu reikalauja įstatymas, dosniau negu kas kitas atiduoda šventyklai dešimtinę. Fariziejus džiaugiasi, kad jis ne toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai, ne toks, „kaip šis va muitininkas”. Iš pirmo sakinio atrodo, kad jis pradeda kalbą su Dievu, tai yra pradeda maldą, dargi dėkoja Dievui. Tačiau toliau nėra jokio dialogo – pagrindinio maldos požymio. Fariziejus kalba pats vienas. Jis jaučiasi toks teisus, kad jam nerūpi, kaip jis atrodo Dievo akyse. Jis savimi gėrisi, pats sau stato garbės paminklą.

Svarbiausias jo maldos žodis „aš”, kurį kartoja ne vieną kartą: aš ne toks, kaip kiti, aš pasninkauju, aš atiduodu dešimtinę, aš, aš ir vien tik aš... Fariziejus ne tik nesistengia užmegzti dialogą su Dievu, jis dargi ir nusideda artimui, blogai galvodamas apie muitininką. Jis, girdi, ne toks, „kaip šis va muitininkas”. Jam net į galvą neateina, kad muitininkas Dievo akyse gali būti jau nuteisintas. Greičiausiai tokį fariziejų omenyje turėjo Jėzus, kai kalbėjo: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi”. Tuo tarpu „muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk18, 14).

Jo elgesys ir žodžiai išreiškia ir nusižeminimą, ir pagarbą, ir prašymą, ir pasitikėjimą. Kokia trumpa jo malda, bet kiek daug pasakanti! Evangelijoje nepasakyta, už kokias nuodėmes muitininkas atsiprašo. Būnant tokioje tarnyboje yra daugybė galimybių piktnaudžiauti, savo naudai apiplėšiant žmones. Tačiau šiuo metu galbūt jis suvokė savo darbų niekšiškumą ir jo širdyje jau brendo ryžtas: „pusę savo turto atiduosiu vargšams ir, jei ką nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“(Lk19, 8), – kaip tai padarė muitininkų viršininkas Zachiejus. Jėzus kaip girdėjome pasakė: „Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas“(Lk18, 14a).

Taigi, šiandien Evangelija mus moko, kad mūsų maldoje nebūtų pasitenkinimo savimi, kitų paniekinimo, verčiau pasimokykime iš muitininko tikro savęs įvertinimo. Kartu žvelgdami į muitininką, turime gerą progą susimąstyti apie atgailą, kuri yra mūsų dvasinio gyvenimo pamatas. Nuoširdžiai melsdamiesi, prašykime Dievą sau ir savo artimiesiems žmonėms tikėjimo, Dievo meilės ir drąsos pažvelgti į savo širdį. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015