Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

XX eilinis sekmadienis, C (Lk 12, 49-53) (2018-08-18)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

 

Mieli tikintieji, ką tik girdėti Jėzaus žodžiai: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! (...). Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės“(Lk12, 49. 51), šiek tiek glumina. Tiesiog nesitiki, kad šiuos žodžius ištarė tas pats asmuo, kuris skelbė taiką, ramybę ir meilę. Jėzui gimus, dangaus angelai giedojo: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14).

Taip jie pranešė, kad į žemę nužengė ramybė. Iš tiesų, pirmajame pamoksle nuo kalno Jėzus skelbė: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Jeigu prisimenate, Jėzus siųsdamas apaštalus į misiją, jiems sakė: „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‚Ramybė šiems namams!‘“ (Lk 10,5).

Po prisikėlimo pasirodęs mokiniams Jis taip pat pirmiausia ištarė: „Ramybė jums!“ (Jn 20,19). Atsisveikinimo kalboje Jėzus mokiniams kalbėjo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14,27). Atkreipkime dėmesį, jog Jis pasakė: „ne taip aš duodu ramybę, kaip duoda pasaulis“ Taigi Kristaus ramybė yra ne tokia, kaip ją supranta pasaulis, tai ne išorinė ramybė, tai vidinė širdies ramybė. Kristaus palikta ramybė pasauliui gali atrodyti absurdiška, nes ji yra nuolatinė kova už tiesą, už gėrį, už Dievą.

Šią kovą lydi persekiojimai, nesutarimas šeimoje, artimoje aplinkoje, jei išsiskiria nuomonės dėl Kristaus ir Jo mokymo. Ne vienas turbūt esate patyręs priekaištus ir nesutarimus su pačiais artimiausiais žmonėmis dėl Jėzaus, dėl Bažnyčios, dėl tikėjimo. Ką reiškia „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies?“ Ugnis Šventajame Rašte užima svarbią vietą. Senajame Testamente ugnis yra Dievo ženklas: ugnies stulpu Dievas vedė žydų tautą per dykumą. Mozei Dievas apsireiškė ir apreiškė savo vardą iš degančio ir nesudegančio krūmo. Jonas Krikštytojas skelbė Kristų, sakydamas: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis (...). Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3,16). Prisikėlęs Kristus, žengdamas į Dangų pažadėjo atsiųsti kitą Globėją – Šventąją Dvasią, kuri Sekminių rytą „tarsi ugnies liežuviai“ (Apd 2,3) nusileido ant apaštalų. Jėzus kalba: „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ (Lk 12,50).

Apie kokį krikštą kalba Jėzus, prieš tai kalbėjęs apie ugnies įžiebimą? Juk Jis jau yra pakrikštytas Jordano upėje Jono Krikštytojo krikštu. Atsakymas vienas, - tai kryžiaus kančios ir mirties krikštas. Savo kraujo krikštu Jėzus nuplovė žmonijos nuodėmę ir įžiebė žemėje ugnį, kuri liepsnoja kiekviename mūsų, pakrikštytame Jėzuje Kristuje. Jis žino, kad ši ugnis dega ir degs per amžius, kad būtų silpnųjų drąsa, kupina aukos ryžto ir Dievo meilės.

Pagaliau trečioji ištarmė: „Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“ (Lk 12, 52–53). Žmogus, kuris atrado Kristų, dažnai patenka į sudėtingą pasirinkimo situaciją: arba paklusti namiškiams vardan „šventos“ ramybės ir palikti Dievą, arba pasilikti ištikimam Kristui bei Jo mokymui ir gyventi susipriešinus su namiškiais. Ne vienas turbūt esate patyręs priekaištus ir nesutarimus su pačiais artimiausiais žmonėmis dėl Jėzaus, dėl Bažnyčios, dėl tikėjimo. Štai kodėl Jėzus ir perspėja mus, jog jis atėjo nešti „ne ramybės, o nesantarvės“ (Lk 12, 51).

Mielieji, Jėzus atėjo nešti taikos ir ramybės, kurie veda į gėrį ir amžinąjį gyvenimą bei pašalinti apgaulingą taikos ir vienybės deklaravimą, kuris veda į pražūtį. Nesantaika kyla todėl, kad Jėzus nieko neprimeta per prievartą, duoda žmonėms pasirinkimo galimybę. Kiekvienas žmogus trokšta ramaus, sotaus, patogaus gyvenimo. Po Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo apaštalai iš pradžių vis dar slėpėsi nuo žmonių, bijojo liudyti tai, ką patyrė, buvo išsigandę galimų persekiojimų. Kaip ir mums, kiekvienam iš jų buvo svarbus saugumas, kitų vertinimas, ramybė ir jų ateities perspektyva. Bet kai ant jų nužengė Šventoji Dvasia, Globėjas, kurį Jėzus pažadėjo atsiųsti, apaštalai atsimainė ir suvokė, kad aukščiausia vertybė jų gyvenime yra ne išorinė ramybė ir patogumai, bet pats Dievas.

Tik toks mūsų egzistencijos suvokimas padeda suprasti gluminančius šio sekmadienio Jėzaus žodžius, apaštalų bei pirmųjų krikščionių kankinystę. Šiandien pasaulyje kaip niekad dėl tikėjimo yra persekiojami, netgi žudomi krikščionys. Jie, laisvai priimdami tikėjimą Jėzumi ir gyvendami tiesoje, atsisakė žemiškosios ramybės vardan dangiškosios. Taip, kaip ir pats Dievas, tapo prieštaravimo ženklu žmonijai. Šią dalią patyrė bei išgyveno ir mūsų tėvynės kiekvienas kankinys, atsisakęs paklusti primestai komunistinei moralei, drąsiai kovojo už tiesą, laisvę ir tikėjimą.

Šiandien jie mums yra kilnūs pavyzdžiai. Tad būkite drąsūs bei ištikimi Kristaus sekėjai ir Jo Evangelijos liudytojai. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015