Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Kovo 11-oji (2019-03-11)

Klebono mons. V.Grigaravičiaus homilija


 Mieli broliai ir seserys Kristuje, prasidėjusi gavėnia kviečia rimčiai ir susikaupimui, apmąstymui, įsigilinimui į santykį su savimi pačiu, artimaisiais, su Dievu. Šiandien švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto iškilmę esame kviečiami pamąstyti ir apie tai, kas man yra Lietuva, kas man yra laisvė, ar esu pasiryžęs ją saugoti ir už ją kovoti?

Pop. Pranciškus viešėdamas mūsų tėvynėje pirmiausia akcentavo laisvės šimtmetyje tekusius sunkius išbandymus ir kankinystę, kuri yra mūsų stiprybės šaltinis, mūsų šaknų tvirtumas. Iš tiesų daugeliui čia esančių teko išgyventi sovietų okupaciją. Taip pat prisimename, kaip mūsų tauta taikiomis demonstracijomis, tačiau atkakliai, griežtai reikalavo atstatyti teisybę. Sovietai įvairiais būdais, net panaudoję prievartą bandė užgniaužti, sužlugdyti siekį būti laisvais, nepriklausomais, savarankiškais šeimininkais savo Tėvynėje.

1991 m. sausio 13-ąją sovietų valdžia prieš taikius demonstrantus pasiuntė tankus. Tuomet žuvo 14 mūsų tautiečių, jų vardai amžiams įrašyti Lietuvos širdyje. Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę tik 1991m., liepos 29 d., su Lietuva pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindu. Tautinis atgimimas išjudino visus lietuvių tautos socialinius sluoksnius.Kokie vieningi tada buvome! Kaip rūpinomės vieni kitais, kai trapiai atgimusiai Lietuvai grėsė pavojus.

O kas atsitiko šiandien, jau 29-rius metus gyvenant laisvoje Lietuvoje? Kur dingo mūsų vienybė, tarpusavio supratimas? Ar ne per daug pradėjome murmėti, kaltinti Dievą ir tuos, kurie atvedė mus į šią dieną? Ar neprimena mums judėjų istorijos? Kaip žydai kaltino Mozę ir Aaroną: „Kam mus išvedėt iš Egipto ir atvedėte į šią blogiausią vietą? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens, – mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu“ (plg. Sk 20,4-5), taip ir mes dabar dejuojame.

Pereitais metais kovo 20 dieną homilijoje „Kartais norime sugrįžti atgal, prie vergų stalo“ komentuodamas minėtą ištrauką iš Skaičių knygos, pop. Pranciškus sakė: „Visiems mums pažįstama ta patirtis, kuri aprašyta šioje ištraukoje. Pradedame sekti paskui Viešpatį, bet kai pasidaro sunku, prarandame kantrybę ir pradedame žvalgytis su apgailestavimu atgal, atsimindami kaip skaniai kadaise užkandžiavome. Tačiau tai šališka, serganti atmintis, nes stalas, prie kurio valgėme buvo vergų stalas. Savo gundymais velnias nori prie jo mus sugrąžinti“.(Pop. Pranciškus, 2018 03 20).

Vilniuje popiežius Pranciškus kvietė jaunimą nepamiršti savo tautos šaknų, nes tik pasiekdami savo šaknis galime toliau tęsti tautos istoriją. „Mūsų tautos šaknyse yra daugybė šventųjų kankinių ir jie mus palaiko.“- kalbėjo popiežius.

Melsdamasis prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms Šventasis Tėvas meldė, kad išliktume budintys ir nepamirštume savo tėvų, kurie daug iškentėjo. Prašė Dievą, kad Lietuva būtų vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.(Pop. Pranciškus, 2018 09 22-23).

Mielieji, Dievas padovanojo mums laisvę – didžiausią turtą – laisvai gyventi ir laisvai kurti. Tačiau be Dievo meilės šis turtas neša žmogui tik nelaimes. Laisvės kelias, tai doros kelias, kuris grįstas meile, gailestingumu bei rūpesčiu vienas kitu. Šiandien norisi tikėti, kad ši šventė, kaip ir Vasario 16-toji, visiems laikams išliks svarbia data apie laimėtą nepriklausomybę Lietuvai ir iškovotą laisvę ateinančioms kartoms.

Šios dienos Dievo žodžio ir Šventojo Tėvo minčių pamokyti, prašykime Viešpaties Jėzaus Kristaus sustiprinti mus tikėjime, nes be tikėjimo niekada nepajusime tikrosios laisvės. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015