Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

VI eilinis sekmadienis, C (Lk 6, 17. 20-26) (2017-02-17)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mielieji, šiandien esame kviečiami apmąstyti palaiminimų temą, kurią jau ne kartą esame apmąstę. Tiesa, dažniau šv. Mišių liturgijoje skaitoma Mato Evangelija, kur Kristaus palaiminimai nuskamba nuo kalno. Jais prasideda taip vadinamas Kalno pamokslas. Ten devynis kartus nuskamba žodis „palaiminti“.

Skirtingai nei Matas, Lukas perduoda Kristaus palaiminimus, pasakytus lygumoje. Jų yra tik keturi ir keturios antitezės, kiekvienam ankstesniam palaiminimui. Kartais jos vadinamos prakeiksmais. Tačiau neįsivaizduojama, kad širdyje To, kuris atėjo į žemę atleisti ir gelbėti pražuvusiųjų, gimtų prakeiksmai. Greičiau tai įspėjimai, kvietimas atsigręžti į tikrąsias vertybes.

Kaip suprasti palaiminimus? Kai kurie Šv. Rašto aiškintojai taip apibrėžia: palaiminimas yra išraiška, kuri nurodo tobulą santykį tarp Dievo ir žmogaus. Būti palaimintam – tai gauti Dievo pažadą laimingam gyvenimui be jokių sąlygų, be jokių išlygų, svarbiausia pasitikėti Dievu. Pavyzdžiui, Jeremijo knygoje skaitome: „Palaimintas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats“(Jer 17, 7).

Pradžios knygoje Viešpats Abraomui taria: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu“(Pr 12, 2). Abraomas per palaiminimą gavo pažadą: gauti žemę ir palikuonių gausybę Senajame Testamente Dievo palaiminimo ženklas buvo ne skurdas, bet turtai. Patriarchų laimės įvaizdį sudarė ilgas amžius, gėrybių apstumas, vaikų ir vaikaičių būrys. Būtent Abraomas gavo tokį Viešpaties pažadą. Tačiau Dievo išsirinktoji ir mylima tauta dažniau išgyvendavo nelaimes negu pergales.

Skaitant šios dienos Evangeliją pagal Luką atrodytų, kad Jėzaus ištarti žodžiai padalija žmoniją į dvi puses: vienoje pusėje beturčiai, kurie, pasirodo, yra turtingi, ir kitoje pusėje turtingi, kurie, pasirodo, yra beturčiai. Atrodytų, kad Jėzus laimina tik visus vargdienius, alkstančius, verkiančius, persekiojamus ir pasmerkia visus turtingus, sočius, besijuokiančius. Tokia išvada būtų klaidinga. Ji nevisiškai atspindėtų Evangelijos tikrovę, nes pats Jėzus nevengė bendrauti su turtuoliais ir kartu su jais valgyti prie vieno stalo. Tarp Jėzaus bičiulių ir sekėjų buvo turtingų žmonių. Jis naudojosi Lozoriaus, Mortos ir Marijos namų svetingumu. Jėzaus mokinys Juozapas iš Arimatėjos buvo turtingas žmogus, tačiau drauge teisus ir geras.

Dvasiniam neturtui pasiekti nebūtina visiškai atsižadėti nuosavybės. Vis dėlto pats Jėzus, nebūdamas prisirišęs prie jokių žemiškųjų gėrybių, pasirinko gyventi medžiaginiame neturte: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Mt 8, 20), - skaitome Mato Evangelijoje.

Taip pat žinome daug šventųjų, kurie atsisakė materialiojo turto ir pasirinko vargdienio kelią, kad visa širdimi galėtų tarnauti Dievui ir žmonėms. Jėzus nieko nepasmerkia, tik perspėja, kad tam tikras gyvenimo būdas apiplėšia žmogaus sielą. Žmogus yra beturtis, jei jis tiki esąs turtingas vien tik todėl, jog turi daug materialaus gėrio, yra išsilavinęs, sveikas ir gražus. Toks mėgavimasis savimi yra skurdžios sielos požymis.

Viskas priklauso nuo požiūrio į daiktus, nuo jų vertinimo.  Būtent pasaulio akims atrodantys kaip vargdieniai ir pražuvėliai yra laikomi tikrai laimingaisiais, palaimintaisiais, jei jie visose savo kančiose pasitiki Dievu, sugeba išsaugoti viltį prasmingesniam, laimingesniam gyvenimui. Žmogus, kuris Dievo nepažįsta, gyvena pasitikėdamas vien savimi, gali turėti daug vilčių dėl ateities, bet galiausiai likti be jokios vilties. Aišku vien materialinis neturtas negarantuoja Dievo karalystės, net jei šio pasaulio nuskriaustieji neabejotinai gali tikėtis Dievo malonių. Nieko neturinčiojo širdis irgi gali būti užkietėjusi, pikta, kupina godulio, užmirštanti Dievą.

Taigi, negalime manyti, kad palaiminimą gali turėti tik tie, kurie yra suspaudimuose, išbandymuose, liūdesyje. Kristus niekad nelaimino nei paties skurdo, nei turtų. Kad įžengtum į Dangaus karalystę, nepakanka būti alkanu, kitų neapkenčiamu nevykėliu. Neturtas yra tik pasirengimas dvasiniam neturtui, atveriančiam sielą Dievui. Pagaliau, jei aš sąžiningai uždirbu daug pinigų ir juos panaudoju, kad turėčiau kuo prasmingesnį gyvenimą, kad galėčiau padėti vargstantiems, tai nesu blogas. Bet, jei užkietinu savo širdį ir gyvenimą pašvenčiu turto kaupimui ir mėgavimusi juo, tai savo užmokestį jau atsiėmiau. Gyvenkime taip, kad būtume verti Kristaus palaiminimų! Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015