Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

V eilinis sekmadienis, B (Mk 1, 29-39) (2018-02-04)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, šio sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai kviečia susimąstyti ties daugeliu klausimų. Pirmasis skaitinys iš Jobo knygos primena teisiojo žmogaus kančią „tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (Job1, 1),- skaitome apie Jobą. Ir, nepaisant šito, Viešpats jam siunčia išbandymus. Jobas praranda viską: savo turtus, savo sūnūs ir dukteris, pagaliau patį „Jobą ištiko dvokiančios votys nuo padų iki viršugalvio“ (plg. Job1, 7). Didžio sielvarto ir skausmo apimtas Jobas rėkte išrėkė pirmajame skaitinyje girdėtus žodžius: „Gyventi šioj žemėje ar žmogui ne lažas? Ar visos jo dienos - ne samdinio dienos? (...) aš paveldėjau tik mėnesius skausmo! Ir man buvo skirta vien sielvarto naktys!“ (Job7, 1-3).

Kodėl kenčia teisusis? – tai vienas opiausių visų laikų klausimas. Kad nusidėjėliai patiria skausmą ir sielvartą lyg ir savaime suprantama. Jie atskirti nuo Dievo, jų kančios tėra nuodėmių pasekmė. Bet kodėl kančią patiria dorai gyvenantys krikščionys, kurie pasitiki Dievu, visas viltis yra sudėję į Jėzų? Šv. Raštas moko, kad krikščionis patiria kančią, kad per tai labiau atjaustų kenčiančius, kad pašlovintų Dievą savo gyvenime. Pagaliau, krikščionys kenčia, kai Dievas nori juos ko nors pamokyti maldoje, paraginti nuoširdžiai atgailai. Jobas nepaisant visų jį ištikusių nelaimių, nieko nesakė prieš Dievą, Į žmonos priekaištus: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ (Job2, 9), Jobas atsakė: „Nejau priimsime iš Dievo rankos kas gera ir nepriimsime kas bloga?“ (Job2, 10). Už ištikimybę „Viešpats pakreipė Jobo dalią (...) ir davė dvigubai daugiau negu jis buvo anksčiau turėjęs“ (Job42, 10). Jobas yra pavyzdys visiems tiems, kurie kenčia. Jis moko: nenusivilk Dievu, jei tau sunku, jei jautiesi atstumtas ir vienišas. Ištikimai laikykis tikėjimo, pasitikėk Dievu ir atrasi dvasinę ramybę. Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje tvirtina, kad jam būtų vargas „jei neskelbtų Evangelijos!“ (plg. 1Kor 9, 16), nes, jei „tai darytų savo valia, tai gautų atlygį, bet kadangi daro ne savo valia, tai atlieka tik jam patikėtą tarnybą“ (plg. 1 Kor9, 17).

Šiandien mums sunku įsivaizduoti, kad žmogus gali kažką daryti be atlygio, be padėkos. Mes visada linkę atsidėkoti, atsilyginti, dažnai padėką paversdami materialiąja išraiška. Vienas filmo „Naujųjų metų naktį arba po pirties“ herojus apgailestaudamas kalbėjo: „mes pamiršome daryti vieni kitiems gerus darbus, mažus stebuklus, kurie pradžiugintų artimąjį“. Kodėl minios sekė Jėzų? Todėl, kad Jis neatstūmė nė vieno, gydė ne tik fizines, bet ir dvasines ligas, padėjo pakilti iš nuodėmių, atgauti žmogiškąjį orumą. Šios dienos Evangelijoje regim Jėzaus stebuklus, atskleidžiančius Jo dieviškąją galią. Jam atėjus į Simono – Petro namus, pranešė, kad Petro uošvė serga ir guli karščiuodama. „Jėzus priėjęs pakėlė ją už rankos: karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti“ (Mk 1, 31).

Atrodo, taip paprasta, lyginant su kitais stebuklingais pagijimais iš daug sudėtingesnių negalių. Tačiau čia galime įžvelgti keletą reikšmingų momentų. Jėzus rankos prisilietimu pakelia sergančią moterį, išvaduoja ją iš kančios, suteikia jai jėgų veikti, tarnauti. Taip Evangelistas Morkus parodo dar vieną kančios pusę; Jėzus išgelbsti nuo kančios, kad žmogus galėtų tarnauti kitiems, kartu kančia suartina žmones, leisdama jiems patirti kitų meilę ir prisirišimą. Čia taip pat galime įžvelgti vieną iš Gerosios Naujienos esmių: Jėzus Kristus yra Dievo ištiesta ranka, gydanti, prikelianti, suteikianti jėgų tarnauti ne tik Dievui, bet ir artimui. Dievas mus myli, tik tereikia leistis būti mylimiems.

Toliau Evangelijoje skaitome: „Atėjus vakarui, saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius (...) Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis“ (Mk 1, 32.34). Atrodo keista, jog sugabeno visus, tačiau pagydė tik daugelį. Ar Jėzus gydė tik tuos, kuriuos norėjo? Argi Jis mirė, praliejo savo kraują, ne už visus? Šv. Rašte daugelyje vietų tvirtinama, kad Dievas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom8, 32); „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas – Žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1Tim 2.5).

Apskritai Bažnyčios tradicijoje visada buvo aišku, kad Dievas nori visų išganymo. Tačiau aišku ir tai, kad Dievas niekam prievarta nieko neprimeta netgi išganymo. Jis suteikia žmogui laisvę rinktis: gyventi su Dievu ar be Jo, pasitikėti Dievu ar trokšti tvarkyti savo gyvenimą patiems? Todėl nuolatos turime savęs klausti: ar nesu pilnas puikybės, pasitikintis tik savimi? Ar leidžiuosi būti Dievo mylimas ir su pasitikėjimu patikiu Jam savo gyvenimą? Galbūt į Dievą žiūrime tik kaip į mūsų norų vykdytoją, stebukladarį, kuriam visai nesvarbu, kaip mes elgiamės? Atminkime, kad Dievo meilė yra tokia didi, kad nepanaikina laisvės atmesti, o per tai pražūti. Vadinasi, kiekvienas gali patekti arba nepatekti į „daugelį išgydytųjų“, „daugelį išganytojų“, „daugelį išgelbėtojų“. Atpirkimas neįvyksta mechaniškai, be mūsų asmeniško sutikimo ir nusiteikimo.

Pagaliau Evangelijoje skaitome: „Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (Mk 1,35). Štai, kur Jėzaus paslaptis – malda, Jo pokalbis su Tėvu, kuris suteikia jėgų pakelti žmonių kančias, jų nesupratingumą, netgi atmetimą. Mielieji, pamokyti šio sekmadienio Šv. Rašto liturginių skaitinių, būkime atlaidesni ir atidesni vieni kitiems. Tegul mūsų tikėjimas nebūna vien lūpų malda, tegul jis nesibaigia sekmadienio atėjimu į Viešpaties namus. Darykime viską, kad šalia mūsų esančiam būtų gera, tik tuomet turėsime viltį patekti į „daugelį išgelbėtojų“. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015