Mieli broliai ir seserys Kristuje, mieli tikintieji, architekto Algimanto šeimos nariai, artimieji, draugai, bendražygiai, valdžios atstovai ir visi susirinkusieji atsisveikinti su šį pasaulį palikusiu, į amžinąjį gyvenimą iškeliavusiu, teisėtai ne kartą pavadintu architektūros mohikanu, Architektūros riterio ordino savininku, vienu iškiliausių mūsų Tėvynės architektu doc. Algimantu Sprindžiu.

Mums, Kristaus Prisikėlimo parapijos tikintiesiems, ypač brangiu ir gerai pažįstamu už jo nuopelnus atstatant šią šventovę, nes buvo aktyvus Atstatymo tarybos narys. Apaštalas Jokūbas savo laiške rašo: „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo“ (Jok 1,17). Iš tiesų, mielieji, Dievas iš savo gailestingumo ir gerumo kiekvieną žmogų apdovanoja talentais, dovanomis, sugebėjimais – ir jų nevalia pasitelkti savanaudiškiems tikslams, vien savo naudai.

Šiandien žvelgdami į architekto Algimanto gyvenimą, jo nuveiktus darbus, mes drąsiai galime sakyti, kad jo darbštumas, požiūris į darbą, atsakingumas leido jam sėkmingai ir sumaniai investuoti gautuosius Dievo talentus, asmenines savybes Lietuvos, savo tautos labui, Dievo šlovei ir garbei. Algimantas gimė ir vaikystę praleido Šiauliuose, mokėsi Šiaulių, Mažeikių bei Viekšnių gimnazijose, nuo 1946 m. likimas atvedė į Kauną, kur studijavo Kauno universiteto Architektūros fakultete (anuomet Kauno politechnikos institutas).

Nuo 1952 m. pradeda architekto karjerą Kaune ir taip Kaunas tampa gimtuoju miestu jam, jo šeimai – žmonai ir dviem sūnum. Beje, visi jie architektai, kitaip tariant statytojai, kūrėjai. Neįmanoma šioje Mišių aukoje išvardinti visų Algimanto nuveiktų darbų, jo nuopelnų ne tik Kauno miestui, bet ir kitiems Lietuvos miestams, miesteliams, kuriuos papuošė įvairūs Algimanto suprojektuoti objektai. Apie tai liudija darbai, darbų suorganizuota ne viena paroda, išleista knyga „Architekto Algimanto Sprindžio kūryba“. Savo patirtį perdavė jaunajai kartai, dėstydamas projektavimo disciplinas Kauno Dailės akademijoje. Už nuopelnus Lietuvai yra apdovanotas ne viena valstybine premija, 1985 m. suteiktas liaudies architekto vardas, o 1998 m. apdovanotas Architekto riterio ordinu.

Taigi, šiandien atsisveikiname su ryškia asmenybe, vienu populiariausiu XX a., II pusės architektu, kuris paliko ženklų pėdsaką Lietuvos architektūros istorijoje. Tad natūraliai kyla klausimas: „Kokia yra žmogiškumo prigimtis, kas daro mus įsimintinais žmonėmis?“ Atsakymą galime rasti, skaitydami visų knygų knygą - Bibliją. Šv. Raštas perteikia Jėzaus raginimus uoliai realizuoti dovanai gautus iš Dievo talentus, rūpintis ne vien savo materialiuoju gerbūviu, bet ir visuotiniu gėriu. Evangelistas Matas papasakoja Jėzaus palyginimą apie talentus, kuriais tarnus apdovanojo šeimininkas, išvykdamas į tolimą šalį. Sugrįžęs, pareikalavo apyskaitos. Tas, kuris gavo penkis ir padvigubino juos, susilaukė šeimininko pagyrimo: „Gerai šaunusis ir ištikimasis tarne!“ (...) Eikš į savo šeimininko džiaugsmą! (Mt 25,21). O kitas buvo už tingėjimą išvadintas „Blogu tarnu, tinginiu!“ (Mt 25,26).

Jėzus nesmerkia darbo pastangomis įgyto turto, Jis tik ragina apmąstyti, kas mums labiausiai rūpi: vien tik savo laimė bei sėkmė, ar savo medžiaginius išteklius panaudojame kitų žmonių laimės kūrimui. Jėzus kviečia, kad mes būtume dosnūs kitiems. Juo daugiau savo gyvenimo lobių – pinigų, laiko, energijos bei visa kita, kas mums brangu atiduosime visuomenės labui, tuo labiau pelnysime Viešpaties malonių ir pagarbą žmonių akyse. Palyginimas apie talentus moko, kad žmogus uoliai dirbtų, tinkamai panaudotų Dievo dovanas, tačiau reikia atsiminti, kad žemiškas turtas nesuteikia visiškos laimės ir saugumo. Mes nuolat turime prisiminti, kad visos žemiškos gėrybės yra Dievo dovana ir Jis nori, kad mes jas valdytume, o svarbiausia, sugebėtume jomis dalintis su artimaisiais. Nepamenu, kieno yra mintis: „Nė vienas žmogus nėra giriamas ir gerbiamas už tai, ką gauna. Garbė - tai atpildas už tai, ką žmogus duoda“.

Greičiausiai tuo savo gyvenime vadovavosi gerbiamas Algimantas, nes gan anksti pasireiškė jo rūpestis artimaisiais. Projektuoti pradėjo studijų metais. Dar studijuodamas Algimantas prisidėjo prie įvairių projektų, užsakymų, už kuriuos gaudavo šiokį tokį atlygį, taip prisidėdavo prie šeimos biudžeto, nes tėvas buvo mokytojas ir turtų neturėjo. Visi Algimanto darbai, jo gyvenimas liudija apie jo nuolatinį rūpestį ne tik gimtojo miesto, bet visos Lietuvos grožio kūrimu. Mieli broliai ir seserys Kristyje, mes visi gauname iš Viešpaties įvairių dovanų ir pakankamai daug laiko, kad parodytume savo uolumą bei ištikimybę vykdant Jo planą asmeniškai kiekvienam individualiai. Pasakiau „pakankamai daug laiko“, tačiau Jėzus kviečia: „budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25,13), kada Viešpats pašauks pas save. Tegul ši valanda bus visiems priminimas apie mūsų gyvenimo pareigas, tikslą ir tikrąją gyvenimo prasmę.

Tegul mūsų nuoširdi malda palydi į Viešpaties padangtę, į amžinuosius Tėvo namus mylimą ir gerbiamą architektą Algimantą, gilų pėdsaką palikusį šioje žemėje. Amen.