Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Didysis ketvirtadienis (2017-04-13)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija



Mieli broliai ir seserys Kristuje, nuo Verbų sekmadienio, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus iškilmingo įžengimo į Jeruzalę, pradėjome Didžiąją savaitę, kuri dar buvo vadinama Tyliąja, Laukimo, Švenčiausia. Vakar, Didįjį trečiadienį, skaitėme evangelisto Mato Evangelijos ištrauką, kuri prasidėjo Judo derybomis su aukštaisiais kunigais. Judas nusprendė išduoti Jėzų ir derėjosi su jais: „Ką man duosite, jeigu aš jį jums išduosiu? Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių“ (Mt 26, 15). Ši išdavystė iškyla aikštėn per Paskutiniąją vakarienę, prie puotos stalo – intymioje, draugiškoje atmosferoje. Judas, kartu su Jėzumi „dažantis duoną viename dubenyje“ (plg. Mt 26, 23) turėjo būti vienas artimiausių draugų, jam buvo pavesta tvarkyti bendrą kasą, juo buvo pasitikima. Ir nepaisant šito, Judas derėjosi dėl pinigų sumos, tarsi ruoštųsi parduoti daiktą, nes deramasi tik parduodant daiktus. Galėtume piktintis ir smerkti Judą, jei nebūtų liūdna ir graudu, nes tokia situacija kartojasi iki šių dienų. Juk taip dažnai susiduriame su artimųjų, net pačių artimiausių žmonių išdavystėmis: vyras išduoda žmoną, žmona vyrą, brolis išduoda brolį, sūnus tėvą.... Ir viskas vyksta dėl turtinių išskaičiavimų, karjeros , šlovės, geresnės vietos po saule.

Trys paskutinės dienos vadinamos Velykų tridieniu, kuris gali būti suprastas kaip viena diena – „Viešpaties diena“, apie kurią pranašavo Senojo Testamento pranašai. Tridienis - tai nėra trys pasirengimo Velykoms dienos, bet tris dienas trunkantis Velykų šventimas. Tai vienas slėpinys, kurio atskiri momentai – Kristaus kančia, mirtis ir palaidojimas bei prisikėlimas – švenčiami tris dienas. Šios dienos liturginiai skaitiniai: tiek skaitinys iš Išėjimo knygos, tiek ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams, tiek Evangelija pagal Joną kalba apie kasdieninį dalyką vakarienę - bendrystę prie vieno stalo. Pirmajame skaitinyje pasakojama apie pirmąsias Velykas, kai vakarienės metu turėjo būti valgomas avinėlis. Taip pat išgirdome apie avinėlio kraują -Jėzaus išlieto kraujo pirmavaizdį - ir šio kraujo galią įveikti nuodėmę bei mirtį. Izraelitai turėjo patepti avinėlio krauju savo namų durų staktas. Dievas, pamatęs kraują, praėjo pro jų namus, apsaugojo juos nuo pražūties. „Tasai avinėlis privalo būti be ydos“ (Iš 12, 15), kaip ir Jėzus, mūsų Avinėlis, buvo be nuodėmės - tobula ir visiškai priimtina auka tėvui. Praliedamas laisva valia savo nekaltą, šventą kraują, Jėzus nuplovė mūsų kaltes ir laimėjo mums amžinąjį gyvenimą. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams pasakoja apie įvykį, kuris yra tiesiogiai susijęs su šios dienos šventimu.

Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia mini Eucharistijos, Komunijos ir kunigystės įsteigimą. Vatikano II susirinkimas liudija, kad „iš Eucharistijos, kaip iš šaltinio, trykšta į mus malonė ir jos dėka veiksmingiausiai pasiekiamas žmonių pašventinimas Kristuje bei Dievo pašlovinimas, kurių kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais“ (ST 10).

Šie metai skirti arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Jis ypatingą dėmesį skyrė Eucharistijai net būnant lageryje, kur pastoracijos sąlygos dažnai prilygo pirmųjų krikščionybės amžių katakombų sąlygoms. Tačiau nepaisant sunkių aplinkybių pastoracijos tikslai - mokyti ir skelbti Evangeliją, kad visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą – buvo vykdomi. Galima drąsiai teigti, kad vysk. Teofilius Matulionis buvo vilties žmogus, kurio tarnystės tikslas - nešti viltį savo kaimenei net įkalinimo , tremties vietose.

Amžininkai, kartu kalėję lageryje, prisimena kaip lagerio sąlygomis buvo švenčiama Eucharistija. Garbingasis Teofilius Matulionis iš artimųjų atsiųstų razinų pasigamindavo sunką, tinkamą Šv. Mišių aukai, o kvietinės duonos gabalėlį iškepdavo kiti kaliniai. Sekmadienio naktį, iš vakaro sutartą valandą, grupėmis po tris ar keturis kunigus bei tikinčius pasauliečius lipdavo ant aukšto, kur šaltyje be altoriaus ir be tinkamų liturginių reikmenų aukodavo Šv. Mišias. Žmonės jose dalyvaudavo su ašaromis akyse, nes nežinojo, koks likimas jų laukia rytojaus dieną. Štai koks didis tikėjimas ir ištikima meilė Kristui!

Šiandien vyskupijų kunigai rinkosi katedrose į Krizmos Mišias, kuriose vyskupai šventino visus metus per Krikštą, Sutvirtinimą bei Ligonių patepimą naudojamus aliejus, kunigai atnaujino kunigystės šventimus. Pagaliau, evangelistas Jonas pamini Paskutinės vakarienės metu kojų mazgojimo apeigą, kurią pakartosime ir šių Mišių eigoje. Evangelistas Jonas šį veiksmą pristato sakydamas: „Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Jėzus atlieka vergo darbą, taip parodydamas visišką nusižeminimą. Į Petro protestą: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ (Jn 13, 8) Jėzaus atsakymas „Jei tavęs nemazgosiu, neturėsi dalies su manimi“ (Jn 13, 8), skatina giliau pažvelgti į šį veiksmą. Jėzus leidžia suprasti, jog Jis prisiima tarno išvaizdą, nes jame bus įgyvendinta Izaijo pranašystė: „ Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas (...). Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė (...), ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 3-5). Jėzus kojų mazgojimu nori parodyti, kad Jis yra išrinktasis Dievo tarnas, kuris užsikrauna ant savęs žmonijos nuodėmes ir Jo žaizdos taps gyvybės šaltiniu kitiems.

Iškalbingiausi to vakaro simboliai - praustuvas ir rankšluostis -du paprasti namų apyvokos daiktai ir Jėzus pasilenkęs prie mokinių kojų, liudija apie Jėzaus begalinį nuolankumą, parodo, kad tikroji didybė slypi paprastume. Nuplovęs mokiniams kojas, Jėzus užsivilko drabužius ir sugrįžęs prie stalo paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? (...) Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį“ (Jn 13, 12. 14-15).

Tai tarsi paliktas mokiniams testamentas, kurio privalu laikytis kiekvienam žmogui, apsisprendusiam sekti Jėzų. Tačiau Jėzus ne tik nuplovė mokiniams kojas, bet atidavė jiems save duonos ir vyno pavidalais. Žodžiais „imkite ir valgykite“, „imkite ir gerkite“ Jėzus kviečia mus priimti Jo mirtį ir prisikėlimą, prašo , kad Jo gyvenimas taptų mūsų gyvenimu. Ar esame tam pasiruošę?

Didysis ketvirtadienis – ne tik Paskutinės vakarienės paminėjimo diena, taip pat Kristaus suėmimo Alyvų sode ir Jo kančios pradžios diena. Bažnyčiose skelbiamas gedulas, nutyla varpai ir vargonai ir iki Velyknakčio laikomasi pasninko. Išgyvenkime šias dienas rimtyje ir apmąstymuose, leiskimės Jėzaus vedami į naują gyvenimą su Juo. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015