Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

IV gavėnios sekmadienis, A ( Jn 9, 1 – 41) (2017-03-26)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien įpusėjome gavėnios kelionę. Šis sekmadienis lygiai kaip advento pusiaukelės sekmadienis vadinamas Džiaugsmo sekmadieniu. Advente džiaugsmas suprantamas, nes artėjome prie Jėzaus gimtadienio šventės ir apaštalas Paulius mus kvietė: (...) „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! (...).“ Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.“ (1 Tes5, 16.23).

Kviečiu nuoširdžiai ištirti save ir atsakyti sau: „Ar sulaukus Šv. Kalėdų – Kūdikėlio Jėzaus užgimimo bent kiek tapo tobula ir nepeiktina mano dvasia, ar sustiprėjo mano tikėjimas, mano ryšis, bendravimas su Dievu?“ Šiandien daugybė žmonių nė nenumano, kad gręžiasi į šėtoną. Jie nelabojo suklaidinti, jo apakinti ieško nusiraminimo pas ekstrasensus, burtininkus, tiki horoskopais, įvairiomis okultizmo formomis.

Šiandieniniame pasaulyje grumiasi dvi jėgos – Kristaus ir velnio. Šio sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai kviečia Dievo akimis žvelgti į pasaulį, kad pamatytume, kas mums teikia gyvenimo džiaugsmą. Pirmajame skaitinyje Viešpats Samueliui tarė: „Dievo akis žiūri kitaip, nei žmogus. Žmogus mato išorę, o Viešpats žvelgia į širdį (1Sam 16, 7). Apaštalas Paulius tvirtina: „Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai“ (Ef 5, 8). Jis ragina: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef5, 14).

Evangelija pagal Joną pasakoja apie neregį, kuriam Kristus suteikė dvejopą šviesą – akių ir tikėjimo. Tai Jono Evangelijoje šeštas ženklas, kuris parodo Jėzaus dieviškąją galią. Trumpai priminsiu: Pirmasis –Jėzus Kanos vestuvėse vandenį pavertė vynu; antrasis - išgydė karaliaus valdininko mirštantį sūnų; trečiasis - pagydė 38-nerius metus išsirgusį paralyžiuotą žmogų; ketvirtasis – turėdamas vos penkis kepaliukus duonos ir dvi žuveles, stebuklingai padauginęs, pamaitino 5-tūkstantinę minią, penktasis– ėjo audringu ežero paviršiumi; ir štai, eidamas Jeruzalės gatvėmis „pamato žmogų, aklą gimusį“ (plg. Jn 9, 1). Jėzus nepraeina pro šalį. Į mokinių klausimą, kas nusidėjo, kad žmogus gimė neregys, Jėzus atsako: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ ( Jn 9, 3). Atrodytų, kam turėtų rūpėti neregys, juk iš jo jokios naudos. Bet čia dar kartą pasitvirtina tai, jog Dievas mato ne taip, kaip žmogus. Jis žiūri į širdį.

Todėl Jėzaus žvilgsnis užkliūva už to, į kurį daugelis mūsų kaip ir anuomet net nepažvelgtų. Pasakojimas parodo, kaip pasikeitė aklojo žmogaus gyvenimas. Jis leidosi Dievo vadovaujamas, nors iki ištars „Tikiu, Viešpatie!“ ( Jn 9, 38), jam teks nugalėti keletą išbandymų. Pirmiausia, jam tenka susidurti su kaimynais, jų abejonėmis: ar tai tikrai jų pažįstamas aklasis? Jų abejones išsklaidė trumpas atsakymas: „Taip, tai aš“ (Jn 9, 9 ). Į tolimesnius klausimus: „ O kaipgi atsivėrė tau akys?“ ( Jn 9, 10), buvęs neregys išpasakojo viską kaip buvo, tačiau jis težinojo Jėzaus vardą ir net nežinojo, kur dabar jis yra. Kadangi ta diena buvo šabas, tai „kaimynai nusivedė buvusį neregį pas fariziejus“ (Jn 9, 13). Į jų diskusijas ir kamantinėjimus, ką jis manąs apie vyrą, atvėrusį jam akis, dabar žmogus atsakė: „ Jis pranašas“ ( Jn 9, 17 ).

Kadangi žydai nenorėjo tikėti, kad žmogus tikrai buvo aklas ir praregėjo, tai pasišaukę gimdytojus, jų klausinėjo. Tėvai patvirtino, kad taip iš tikrųjų yra, tačiau nenorėdami užsitraukti nemalonės pasakė: „ Kaip jis praregėjo mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome“ ( Jn 9, 21 ). Tuomet fariziejai antrą kartą pasikvietė buvusį neregį ir vėl jį klausinėjo. Dabar iš neregio lūpų išgirstame drąsų priekaištą jiems: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. ( ... ) Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitai nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“ (Jn, 30. 32 – 33 ). Pagaliau įvyksta tikrasis aklojo sielos praregėjimas, kai jis antrą kartą sutinka Jėzų. Į Jo klausimą: „ „ Ar tiki Žmogaus Sūnų?“, buvęs neregys sušunka: „Tikiu, Viešpatie!“ ir parpuolęs pagarbino Jį“ ( Jn, 35. 38 ).

Kokia visų tų debatų prasmė? Kodėl šiame įvykyje dalyvaujantis žmonės abejoja ir nenori priimti sprendimų? Atsakymas turbūt akivaizdus. Buvusio neregio kaimynai nori gyventi be problemų, todėl jie praregėjusį nuveda pas fariziejus. Tėvai bijo būti išmesti iš sinagogos. Fariziejams jų savimeilė, pavydas, puikybė neleido pamatyti Kristaus šviesos, pripažinti, kad Jis – pranašų išpranašautas Gelbėtojas.

Kokią žinią mes, tikintieji, gavome iš šio evangelinio pasakojimo? Manau pasitelkiant aklumo simbolį, evangelistas Jonas pasakoja apie Dievo pažinimo sąlygas. Pirmiausia, Jėzus pagydo akląjį gan keistu būdu: užtepė akis purvu ir liepė nusiplauti jį Siloamo tvenkinyje. Purvas simbolizuoja nuodėmę, blogį, tamsą, aklumą, o Siloamo vanduo simbolizuoja tikėjimą, krikštą, nuodėmių atleidimą, malonę. Per krikštą vandeniu mes gauname Šventąją Dvasią, kuri veda Dievo pažinimo keliu. Antra, mes kviečiami į kiekvieną žmogų žvelgti Dievo akimis, tai yra žvelgti ne į išorę, bet į žmogaus širdį. Trečia, žmogaus pažinimo kelias yra sunkus, kupinas įvairių kliūčių, todėl stenkimės nuolat bendrauti su Dievu, nepamirškime, kad ši bendrystė pasiekiama per maldą, pasninką ir auką.

Būkite laimingi, kaip tas neregys, kuris praregėjo ir pamatė ne tik saulės, bet ir Kristaus šviesą. Nepraraskime tikėjimo šviesos, kuri parodys kelią į Prisikėlimo rytą. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015