Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

I gavėnios sekmadienis, A (Mt 4, 1-11) (2017-03-05)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, Pelenų trečiadienį pasibarstę galvas pelenais, pradėjome 40-ties dienų gavėnios kelionę. Pirmąjį gavėnios sekmadienį visada skaitoma Kristaus gundymo istorija dykumoje. Dykuma mūsų krašto žmonėms mažai pažįstama. Apie ją tik iš įvairios literatūros sužinome, kad ten beveik nėra augalų, vandens, gyvūnų, retai gali sutikti žmones.

Šventajame Rašte dykuma susijusi su išbandymais, kartu tai žmogaus ir Dievo susitikimo vieta. Prisiminkime Senojo Testamento Išėjimo knygoje aprašytą Mozės ir žydų tautos 40-ties metų kelionę per dykumą į Pažadėtąją žemę. Keliaudama Dievo išrinktoji tauta patyrė įvairiausių išbandymų, pagundų, nuopuolių, tačiau regėjo nuostabių Dievo ženklų ir ištvermingai keliavo pirmyn.

Ką reiškia dykuma žmogui, kokį poveikį ji daro tikėjimui aiškiau supratau, perskaitęs italų teologo, vienuolio Karlo Karetto (Carlo Carretto) mąstymus, parašytus knygoje „Laiškai iš dykumos“. Jaunystėje jis du kartus išgirdo Dievo balsą, ir pasijuto esąs krikščionis. Tačiau „ėjo pilni darbo, aistrų, susitikimų su žmonėmis, didžių svajonių metai“, iki eidamas 44 -uosius metus dar kartą išgirdo balsą: „Palik viską ir eik su manimi į dykumą. Nenoriu tavo veiklos, noriu tavo maldos, tavo meilės“. Viską palikęs, Karlas išvyko į Afriką, į Sacharos dykumą. Apie ją jis rašo: „Didysis Sacharos noviciato turtas, be abejo, yra vienatvė, o vienatvės džiaugsmas – tyla. Tyla, tikra tyla, visur įsiskverbianti, apimanti visą būtybę, kalbanti sielai su nuostabia ir nauja jėga, kurios nepažįsta išsiblaškęs žmogus (...). Toje tyloje uoslė, atmintis, vaizduotė – viskas numarinta. Triumfuoja tiktai tikėjimas, o tikėjimas yra nuožmus, tamsus, nuogas“.

Kaip išvada autorius rašo: „Atėjau į dykumą melstis, mokytis melstis“. Taigi, dykuma - vieta, kur ne tik galime sutikti Kūrėją, bet ir patys save, atpažinti savo silpnąsias vietas, labiau atsiverti Dievui, pasitikėti Juo. Dykuma – tai malonės įsiklausymo į Dievo žodį vieta. Norint atrasti dykumą, nebūtina keliauti į Afriką, Izraelį ar dar kur nors, kur galima atrasti geografinę dykumą. Dykumos ramybę bei tuštumą galime atrasti tyloje adoruojant Švč. Sakramentą, tyliose rekolekcijose, paprasčiausiai nuošaliame tylos kampelyje. Šiandien liturginiai skaitiniai primena svarbiausius išganymo istorijos etapus.

Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos dar kartą išgirdome apie pirmųjų žmonių pagundą siekti laimės be Dievo. Adomas ir Ieva šėtono sugundyti panoro tapti dievais ir už tai liko nubausti – jie buvo išvaryti iš Rojaus sodo, nutrūko jų pirmapradis ryšys su Dievu. Nuodėmės pažeisti, jie suprato esą nuogi ir iš gėdos pasislėpė nuo Dievo. Kaip įprasta vienas nusikaltimas gimdo kitą – nei vienas nepripažįsta savo kaltės. Adomas kaltina Ievą, kartu ir patį Dievą, sakydamas: „Moteris, kurią man davei (...) davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“ (Pr 3, 12). Moteris kaltina žaltį: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“ (Pr 3, 13).

Apaštalas Paulius laiške romiečiams primindamas pirmųjų tėvų nuodėmę, rašo, jog nuteisinimas atėjo per Jėzų Kristų: „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliai, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Evangelija pagal Matą primena Jėzaus pasninką ir gundymus dykumoje. Iš ankstesnio samprotavimo apie dykumą, turbūt aišku, kodėl po krikšto kaip rašo evangelistas Lukas: „Kupinas Šventosios Dvasios, Jėzus grįžo nuo Jordano ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą“ (Lk 4,1). Jėzus gerai pažįsta žmogaus silpnybes, nerimą, baimę, įvairių išbandymų sunkumus, neviltį ir skausmą. Jis žino, kad žmogus visada yra šėtono gundomas.

Apaštalas Jonas pirmajame laiške rašo apie pagundų ištakas: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas, gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16). Ir Jėzus išgyvena visa tai, kad išmokytų žmogų, kaip atsispirti šėtono gundymams, kurie yra patrauklūs, daug žadantys, viliojantys.

Pirmasis gundymas, kurį patiria Jėzus, tai alkis: „Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas“ (Mt 4, 2). Tad gundytojas jam taria: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“ (Mt 4, 3). Duona šiuo atveju reiškia visų mūsų kūniškus poreikius, dėl kurių dažnai paaukojame visą savo laiką – bėgame, skubame, kaupiame, kad tik daugiau sukaupti.

Per darbus ir rūpesčius pamirštame dėl ko mes gyvename, kokia mūsų gyvenimo prasmė. Iš Jėzaus lūpų į šį gundymą išgirdome lemtingą pamokymą: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Deja, kiek šiandien save laikančių katalikais, klauso Dievo Žodžio, deramai švenčia Viešpaties dieną? Tegu, ši diena paskatina pažvelgti į savo sąžinę ir nuoširdžiai atsakyti į klausimą: „Ar dėl gardesnio duonos kąsnio nenuvertinu Dievo Žodžio? Ar pakankamai laiko skiriu Šv. Rašto skaitymui, maldai, Šv. Mišių šventimui?“

Antrasis gundymas - tai puikybės pagunda, kurios retas žmogus išvengia. Velnias paima Jėzų į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir taria: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: ‚Jis palieps angelams sergėti tave (...) jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį‘“ (Mt 4, 5-6). Šventyklos šelmuo - aukščiausioji viršūnė, labai aukštai iškilusi virš Kedrono slėnio. Įsivaizduokite, Jėzų iš aukštybių žengiant žemyn su pulku angelų. Argi regint šį vaizdą, neįtikėtų visi žydai, kurie laukė ateinant Mesijo? Šėtonas ragina Jėzų padaryti stebuklą – esi Dievo Sūnus, tai gali elgtis kaip tau patinka, gali parodyti savo galią. Bet iš tikrųjų tai reikštų, kad Jėzus darydamas stebuklą klausytų ne Tėvo valios, net ne savo, bet šėtono valios. Jėzus vėl atremia šį gundymą, sakydamas: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ (Mt 4,7).

Vadinasi neturime reikalauti iš Dievo stebuklų pagal savo ar žmonių užgaidas. Pagaliau trečiasis gundymas – šėtonas žada Jėzui atiduoti visas pasaulio karalystes už nedidelę smulkmeną – akimirkai priklaupti ir pagarbinti jį. Į tai Jėzus griežtai atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: „Viešpatį, savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk“ (Mt 4, 10).

Kaip gi mes reaguojame, kai mums pasiūlo siekti tikslo bet kokiomis priemonėmis? Pajungti visas pasaulio karalystes – tai reiškia sukurti galingą valstybę, kurios bijotų kaimynai, priešai. Pasaulio istorija rodo, kad ne vienas valdovas siekė šio tikslo. Tačiau liūdnai baigėsi jų viešpatavimas. Tik ant Viešpaties pamato pastatyta valstybė tvirtai stovės, nors ir ne tokia galinga atrodys.

Ko išmokė šios dienos Dievo Žodis, pradedant gavėnios kelią? Pirma, mes turime būti budrūs, nes gundymai gali būti labai įvairūs: užslėpti ar atviri, liečiantys tiek materialinius, tiek dvasinius dalykus ir juos visus galima įveikti tik su Dievo pagalba; antra, gyvybės šaltinis yra ne vien duona, bet ir Dievo Žodis ir trečia - šėtonas negali įveikti žmogaus, jei jis pasitiki Dievu. Taigi, studijuokime Šv. Raštą, gilinkimės į Dievo Žodį ir leiskime Šventajai Dvasiai veikti mūsų gyvenime. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015