Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

IV gavėnios sekmadienis, C (Lk 15,1-3.11-32)(2016-03-06)

Klebono mons. V.  Grigaravičaus homilija

Mieli broliai ir sesės Kristuje, pereitą sekmadienį Jėzus kvietė atsivertimui. Jis kalbėjo: „Jei neatsiversite, visi pražūsite“ (plg. Lk13, 3). Kartu, sakydamas palyginimą apie nevaisingą figmedį, parodo Dievo gailestingumą. Dar metams figmedį palieka, leidžia pasitaisyti, galbūt dar duos jis vaisių. Šiandien išgirdome garsiąją, gerai žinomą istoriją apie sūnų palaidūną – tikro atsivertimo pavyzdį ir atgailaujančiam parodytą Dievo gailestingąją meilę.

Išgirstas palyginimas, tai atsakas fariziejams ir Rašto aiškintojams į priekaištą Jėzui: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Lk 15,2). Prieš palyginimą apie sūnų palaidūną, Jėzus pasakė dar du: apie paklydusią avelę, kurios šeimininkas eina ieškoti, palikęs kitas 99-ias ir apie pamestą drachmą, kurią rūpestingai ieško šeimininkė. Abiem atvejais suradus paklydusią avį arba pamestą drachmą šeimininkai be galo džiaugiasi, sukviečia draugus bei kaimynus, sakydami: „Džiaukitės drauge su manimi!“ (Lk 15,6). Jėzus palyginimus baigia: „Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15,10).

Šie du palyginimai parodo dieviškąjį gailestingumą, o šiandien girdėtas dar parodo ir tikros atgailos pavyzdį. Sūnaus palaidūno istorijos siužetas būdingas visų laikų žmonijai. Jis aktualus ir mūsų dienomis, nors nėra toks ryškus. Pas mus palikimu dažniausiai vaikai dalijasi po tėvų mirties. Žydų tautoje vyresniajam sūnui paprastai atitekdavo žemės ūkis, o kitiems buvo išmokama pinigais ir tai tik tada, kai apsivesdavo arba pradėdavo savo verslą.

Kaip girdėjome jaunėlis pareikalavo savo dalies: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį“ (Lk 15,12) ir ją pasiėmęs ‚ iškeliavo į tolimą šalį“ (Lk 15,13). Ten neužsiėmė jokiu verslu, o paprasčiausiai palaidai gyvendamas lėbavo ir linksmai leido laiką. Savaime suprantama, pinigai greitai baigėsi, atėjo skurdo metai ir draugų nebeliko. Sūnus ne iš karto ryžtasi grįžti namo, jis dar bando pats sau padėti: „nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti“ (Lk 15,15).

Kiaulės žydų tautoje laikomos nešvariais gyvuliais ir žydui jas ganyti yra didžiulis pažeminimas. Tik didelis skurdas galėjo priversti tai daryti. Tačiau ir tuo pažeminimas nesibaigė. Bado spaudžiamas: „Jis geidė prikimšti pilvą bent anksčių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo“. (Lk 15,16). Akivaizdu, kad šeimininkas nebuvo žydas, jo ir jo tarnų panieka jaunajam žydui buvo tokia didelė, kad net nenorėjo jam duoti kiaulių ėdalo alkiui numalšinti. Pažemintas, bado prispirtas, pagaliau sūnus taria sau: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!‘“ (Lk 15,18-19).

Ir štai iškyla gailestingojo, mylinčio tėvo paveikslas. Visą tą laiką, kol jaunėlio nebuvo namuose, tėvas nešiojo skausmą savo širdyje. Jis kasdien ilgesingai žvelgė į kelią, kuriuo išėjo sūnus: galbūt pareis, gal pasirodys, gal įvyks stebuklas, ir jis vėl pamatys savo sūnų. Štai kodėl, pamatęs suvargusią, sulinkusią, skarmaluose paskendusią žmogystę: „tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Lk 15,20).Jis net nesiklausė sūnaus atgailos žodžių, bet įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto žiedą, apaukite kojas“ (Lk 15,22). Taip sūnui gražinamos ne tik buvusios teisės, bet ir atstatomas žmogiškasis orumas.

Sūnaus palaidūno istorija, tai gyvenimas nusidėjėlio, kuris su atgaila grįžta pas Dievą, į Jo šeimą – Bažnyčią. Tėvo paveikslas, jo laukimas sugrįžtančio sūnaus yra tikrosios meilės pavyzdys, meilės, kuria mylima dovanai. Tik tokia meilė gali parodyti begalinį gailestingumą, kokią rodo mūsų dangiškasis Tėvas kiekvienam paklydėliui, sugrįžusiam su atgaila pas Jį. Popiežius Pranciškus prieš metus Dieviškojo Gailestingumo sekmadienį kalbėjo: „Dievo kantrybė turi mumyse sutikti drąsą sugrįžti pas Jį, kad ir kokia klaida, kokia nuodėmė būtų padaryta mūsų gyvenime (...). Tai yra svarbu: drąsa patikėti save Kristaus gailestingumui, pasitikėti Jo kantrybe, prisiglausti Jo žaizdose“ (2013 m. balandžio 7 d.).

Dar daugiau, Jis pats bėga ateinantį pas Jį pasitiki. Arso klebonas yra pasakęs: „Ne nusidėjėlis grįžta pas Dievą prašyti Jo atleidimo, bet Dievas bėga paskui nusidėjėlį ir jį susigražina“. Vėl gi pop. Pranciškus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmėje kalbėjo: „Dievas pirmas mus pamilo. Ne mes, bet Dievas visada žengia pirmąjį žingsnį (...), kai norime prašyti Viešpatį atleidimo, Jis jau mūsų laukia pasiruošęs viską atleisti. Tam skirti ir šie Gailestingumo metai, kad žinotume, jog Viešpats mūsų laukia, laukia kiekvieno iš mūsų.“ (2015 m. gruodžio 8 d.)

Mielieji, kaip kartais sunku gyvenime priimti meilę ir leistis būti mylimam. Dar sunkiau priimti Dievo meilę, meilę To, Kurio nematai, Kurio negali apkabinti, prie Jo prisiglausti. Bet koks didžiulis džiaugsmas, kai per maldą, per atgailą, per Eucharistiją, adoruojant išdrįsti atverti širdį Viešpačiui ir išgyveni šį nuostabų jausmą, kuris sklinda iš Jo pervertų žaidų. Jos primena Jėzaus žodžius: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13).

Sūnaus palaidūno istorijos pabaigoje iškyla dar viena figūra – tai pavydus, savanaudis vyresnysis brolis, kuris būdamas skurdžios, be meilės širdies, priekaištauja tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais“ (Lk 15,29). Į tai tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano yra tavo“ (Lk 15,31). Taigi, tėvas duoda suprasti, kad vyresnysis sūnus, kada panorėjęs, galėjo laisvai naudotis bendru turtu. Deja, sūnus telaikė save ištikimu tarnu. Jo širdyje nebuvo sūnaus meilės tėvui. Teologai aiškina, kad tėvas, turįs du sūnus yra Dievas.

Vyresnysis sūnus – tai teisieji, kurie visuomet pasilieka vienybėje su Dievu, kiekvieną sekmadienį, netgi dažniau ateina į šv. Mišias pašlovinti Viešpatį, kasdien kalba Rožinį, Dievo Gailestingumo vainikėlį, litanijas ir kitas maldas. Tačiau jų tarpe yra tokių, apie kuriuos pranašas Izaijas pasakė: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“ (Mt 15,8).

Jaunesnysis sūnus - tai nusidėjėliai, kurie dėl savo nuodėmių nutolsta nuo Dievo, tačiau greitai supratę , kad nuodėmingas gyvenimas neatneša laimės, atgailaudami grįžta į Tėvo namus – Bažnyčią, kur jų laukia gailestinga, atleidžianti, nepavargstanti mylėti Viešpaties širdis.

Nepavarkime ir mes karšta malda dėkoti Dievui už Jo meilę, už Jo kantrybę ir begalinį gailestingumą. Nuoširdžiai prašykime Šventosios Dvasios sustiprinti mūsų ryžtą ir suteikti drąsos nuolankia širdimi ateiti prie Viešpaties Kryžiaus ir prisipažinti klydus, tikintis kaip sūnus palaidūnas atsidurti Jo meilės glėbyje. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015