Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

II gavėnios sekmadienis, C (Lk 9,28-36) (2016-02-21)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli tikintieji, kasmet antrąjį gavėnios sekmadienį mes kviečiami ant Taboro Kalno, kur Jėzus pasirodo dieviškoje šlovėje akivaizdoje savo trijų rinktinių mokinių: Petro, kuris pirmasis išpažino Jėzaus dievystę ir buvo apaštalų kunigaikštis; Jokūbo, kuriam buvo lemta tapti pirmuoju apaštalu kankiniu; Jono, kuris dėl savo jaunumo ir nekaltybės buvo mylimiausias Jėzaus mokinys.

Jėzaus Atsimainymo scena Luko Evangelijoje aprašoma po pirmojo duonos padauginimo ir po to, kai Jėzus mokinių paklausė: „Kuo mane laiko žmones?“ (Lk 9,18 ), ir „O jūs kuo mane laikote?“ (Lk 9,20). Petrui išpažinus: „Dievo Mesiju“ (Lk 9,20), Jėzus pradėjo jiems kalbėti apie būsimą kančią, mirtį ir prisikėlimą. Ankstesnėje pastraipoje Jėzus kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi.“ (Lk 9,23 ) ir užbaigė, sakydamas: „Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol neišvys Dievo Karalystės“(Lk 9,27 ).

Taigi galima būtų manyti, jog Jėzus ant Taboro kalno norėjo mokiniams įrodyti savo dievystę, kad jie įtikėtų į Jį kaip į Dievo Sūnų. Tačiau to per maža. Teologai Atsimainymo scenoje įžvelgia kitą prasmę. Ši scena apaštalams turėjo byloti apie jų Mokytojo palaiminimą kelionei į Jeruzalę, kur Jis turėjo priimti kančią ir mirtį, apie kurią jiems Jis kalbėjo. Apie tai išgirdome ir šios dienos Evangelijoje: „Štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“(Lk 9,30-31). Tačiau mokiniai šito dar nebuvo pasiruošę suvokti. Jie vis dar žvelgė į Jėzų kaip į Izraelio tautos Gelbėtoją, žemiškąjį karalių, kuris išvaduos iš romėnų jungo ir sukurs sotų gyvenimą čia, žemėje. Kaip girdėjome: „Petrą ir jo draugus apėmė miegas“ (Lk 9,32 ), o kai išbudę, pamatė kas vyksta, Petras iš nuostabos ir džiaugsmo sušuko: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“ (Lk 9,33). Iš tiesų, jis nežinojo, ką kalbąs, - rašo evangelistas Lukas.

Atsimainymo scenos tikrąją prasmę, taip pat ir iš debesies pasigirdusius Dievo žodžius: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9,35) mokiniai supras tik po Jėzaus nueito kančios kelio, žeminančio nukryžiavimo ir šlovingo prisikėlimo, praėjus tam tikram laiko tarpui, kai mokiniai jau žinos, ką reiškia išpažinti Jėzų kaip Mesiją, ką reiškia sekti Juo ir klausyti Jį. Apaštalas Petras antrajame laiške rašė: „Mat mes skelbėme mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai (...) nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno“ (2Pt 1,16-18 ). O apaštalas Jonas apreiškime antrą kartą regėjo Jėzų vilkintį sniego baltumo drabužiais, tik jie buvo aptaškyti kraujo lašais.

Gavėnios kelionėje Kristaus Atsimainymas yra kvietimas įtikėti Jėzumi ir ragina klausti savęs: „Ar Jėzus daro įtaką mano tikėjimui šv. Mišiose, maldoje, skaitant Šv. Raštą, klausant liudijimus žmonių, patyrusių Jo gailestingąją meilę?“ Mes savo gyvenime galime eiti kryžiaus keliu tik tiek, kiek pažinsime Viešpaties galią. Jei maldoje nesuvoksime Jėzaus didybės ir Jo meilės, tai liksime savo kančiose ir sielvartuose. Tik su Prisikėlusiuoju Jėzumi, Jam padedant, galime atrasti jėgų kovoti su šio pasaulio blogybėmis, turėsime drąsos su pasitikėjimu atiduoti savo gyvenimą į Jo rankas. Eidami nuo kalno mokiniai „tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą“ (Lk 9,36 ), - tokiais žodžiais baigėsi šios dienos Evangelija.

Evangelistai Matas ir Morkus rašo: „Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“ (Mk 8,9). Jėzus matė, kad mokiniai nieko dar nesuprato ir nenorėjo, kad anksčiau laiko pasklistų kalbos apie Jo dievystę. Vėliau, po Prisikėlimo, kai mokiniai gavo Šventąją Dvasią, jie plačiai pradėjo skelbti Evangeliją, liudyti Prisikėlusįjį Kristų. Jėzus Kristus prisikėlė, Jis yra gyvas, Jis tarpe mūsų.

Tad ir mes, kurie pažinome Evangeliją, kurie patyrėme Dievo gailestingumą, netylėkime! Kviečiu: „Kaip jūs patyrėte gailestingąją Dievo meilę, taip ją dalinkite kitiems.“ Dalindami, neabejotinai patirsite dar daugiau Dievo malonių ir jausitės laimingi. Nuoširdžioje maldoje nuolat prašykime, kad Jėzaus šviesa nušviestų šį gavėnios kelią, atvertų akis ir leistų išvysti Jo šlovę Dievo Tėvo karalystėje. Prašykime Šventosios Dvasios, kad stiprintų mūsų tikėjimą Jėzaus buvimu šalia ir leistų mums šviesti kitiems viltimi bei paguoda. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015