Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

I gavėnios sekmadienis, C (Lk 4, 1-13) (2016-02-14)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

 

Mieli broliai ir seserys Kristuje, Pelenų diena pradėjome 40-ies dienų Gavėnios kelionę, kuri tęsiasi lygiai tiek, kiek Jėzus išbuvo dykumoje, kur velnias Jį gundė.

Evangelistas Lukas, kurio Evangelijos ištrauką ką tik girdėjome, aprašo įvykį tuojau pat po Jėzaus Krikšto. Skaitėme: „Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano upės, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą, ir jis buvo velnio gundomas“(Lk 4,1). Lygiai taip, kaip Jėzaus Krikšto sekmadienį iškilo klausimas: „Kodėl Jėzui, be menkiausios nuodėmės, reikėjo priimti atgailos krikštą?“, taip šiandien klausiame: „Kam reikėjo Jėzui eiti į dykumą ir leistis velnio gundymui?“

Atsakymas tegali būti vienas – Jėzus leidosi būti gundomas, kad duotų mums nuolankumo pavyzdį ir pamokytų, kaip įveikti pagundas, kurios nuolat tyko žmogų. Per krikštą žmogus išlaisvinamas iš įgimtos nuodėmės, kurią pirmieji tėvai, nepaklusę Dievui „visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą“ (Rom5,18),- tvirtina apaštalas Paulius. Tačiau toliau jis rašo: „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5,19).

Šv. Jonas Auksaburnis sako, jog Jėzus po krikšto panorėjo būti gundomas, kad pakrikštytieji nesutriktų, kai bus gundomi. Kiekvienas esame gundomas ir Jėzus nenori, kad dėl to pasiduotume nusiminimui ir nevilčiai. Jis nenori, kad mus apimtų baimė ir liūdesys, bet drąsiai atvertume Jam savo širdį, su pasitikėjimu atliktume atgailą ir Jėzaus vardu per kunigo rankas gautume atleidimą.

Apaštalas Jokūbas rašo: „Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems“(Jok 1,12). Jėzaus gundymo scena parodo, kaip veikia gundytojas, naudodamasis žmogiškomis silpnybėmis, jo poreikiais. Kai Jėzus išpasninkavo 40 dienų ir 40 naktų, suprantama, jis buvo alkanas. Todėl pirmiausia prisiartinęs gundytojas Jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“ (Lk 4,3). Duona žmonėms yra būtina. Ji būtina buvo ir Kristui, nes Jis buvo tikras žmogus ir tikras Dievas.

Maistas būtinas žmogaus pragyvenimui, todėl duona laikoma aukščiausia ir būtiniausia gėrybe. Tuo puikiai pasinaudoja piktasis, klaidindamas žmones, kurie ima rūpintis tik maistu, turtais, gyvenimo patogumais. Kaupiant vien turtus žmonių gyvenimo tikslu tampa jie patys sau. Bet ar tai teikia tikrąjį džiaugsmą? Ar laimingas žmogus, pasinėręs vien tik į save ir vien tik į materialiojo turto kaupimą? Tokiam žmogui visko reikia vis daugiau ir daugiau. Vardan to žmogus griebiasi klastos, apgaulės, suktumo. Taip jis grimzta vis gilyn ir gilyn į nuodėmių klaną.

Jėzaus atsakymas: „Parašyta: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Lk 4,4), - parodo, kad galutinis žmogaus tikslas neturi būti šis pasaulis ir jo daiktai. Kur kas svarbiau pelnyti malonę pas Dievą. Kitas gundymas – raginimas parodyti stebuklą. Skaitome: „nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: ‚Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn‘“(Lk 4,9).

Gundytojas norėjo, kad Jėzus nustebintų žmones šokdamas nuo šventyklos šelmens ir net nesusižeistų. Į tai Kristus atkirto šėtonui: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“(lk4,12). Jėzus darė stebuklus ne žmonių smalsumui tenkinti, o iš gailestingumo ir meilės jiems. Žmones traukė prie Jėzaus ne Jo daromi stebuklai, o tai, kad Jis gydė ne tik kūną, bet ir sielą. Jis nerodė savo pranašumo ir galios, o nuoširdžiausiai gailėdamas ir mylėdamas žmones, stengėsi jiems padėti.

Pagaliau, velnias paima Jėzų į labai aukštą kalną ir, rodydamas pasaulio karalystes, gundo valdžios troškuliu. Vėl skaitome: „pavedėjęs jį aukščiau (...), parodė visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę (...), jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane““(Lk 4,5-7).

Liaudyje yra sakoma: „Nori patikrinti žmogų, pasiūlyk jam valdžios postą“. Kiek daug gyvenime sutinkame žmonių, iš pažiūros kuklių, nuolankių, draugiškų ir tik vienetai iš jų išlieka tokiais, kai pradeda siekti valdžios ir ją įgyja. Jėzaus atsakymas: „ Parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“(Lk 4,8)“ – primena mums, kad viskas yra Dievo valioje. Per Dievo malonę žmogus gauna talentą, kurį realizuodamas turi tarnauti tik Dievui ir žmonėms.

Šios dienos Evangelija byloja, kad koks bebūtų gundymas, jis turi tikslą nukreipti žmogų nuo tikrųjų vertybių, nuo Dievo. Prisidengęs gražiais žodžiais ir melu gundytojas stumia žmogų į pražūtingą kelią, vedantį į tamsą. Kristus rodo kelią į šviesą ir į amžinąjį gyvenimą. Keturiasdešimt dienų liko iki šviesaus Velykų ryto – Kristaus Prisikėlimo.

Paklauskime savęs, ar ir mes kartu prisikelsime su Kristumi, ar galime ryžtingai ištarti: „Šalin šėtone!” ir apsispręsti su kuo mes esame: su Kristumi ar prieš Jį? Šiais Dievo Gailestingumo Jubiliejiniais metais tegul mūsų tikėjimui suteikia tvirtumą, skatina pamaldumą ir ugdo dorybes šie trys dalykai: malda, pasninkas ir gailestingumas. Per maldą visada vienijamės su Dievu, pasninkaudami atveriame Jam savo širdį ir sielą. Tačiau, kad pasninkas būtų priimtas, kartu turi būti ir gailestingumas toks, kokį tu pats norėtum patirti. Tad tebūna mums pas Dievą vieninteliu užtarimu šie trys dalykai: malda, pasninkas ir gailestingumas! Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015